Pirmas skyrius
– Čia garbingi namai. Ne tokioms kaip tu.
Ledi Izabela Noks, Midleburio hercogo sesuo, sustojo nenusimovusi pirštinaičių. Pažvelgė į savo šunį. Rufas pakėlė galvą ir įsistebeilijo į ją skirtingų spalvų akimis. Jis vizgino uodegą, braukė ja per purvinus pasivaikščiojimų kostiumo kraštus.
– Maldauju manęs neišvaryti.
Prašytoja buvo apsiašarojusi, jauna ir gerai išauklėta.
– Tave priims Statinėje, – iš alinės nuaidėjo šeimininkės balsas – abejingas ir šaltas.
– Ak, bet prašau… – mergaitės maldavimą nutraukė verksmas.
Izabela pirštas po piršto nusimovė ožiuko odos pirštinaitę. Žvilgtelėjo pro praviras duris į alinę, laiptus, kurių viršuje jos laukė labai patogus asmeninis kambarys.
Smalsumas – nuodėmė, – tarė ji sau.
Už nugaros išgirdo energingus žingsnius: tarnaitė Patridžė.
– Gaivus oras, – suskleisdama skėtį burbtelėjo Patridžė. – Klanai ir balos, ir kaimo nuobodos…
Izabela pakėlė pirštą.
– Patylėk akimirką, Patridže.
– Maldauju jūsų, prašau…
Mergaitės balsas priminė jos dukterėčią Felisitę, tad Izabela pasiryžo. Žengė prie alinės durų. Rufas sekė iš paskos, nagai skrebėjo į grindų plokštes.
– Bus juokinga, jei leisiu jums apsistoti čia, kur gyvena ledi…
Izabela palietė duris. Šios atsidarė. Ji apžvelgė alinę: žemas lubas su sijomis, didelį židinį, šeimininkę su balta prikyšte ir našlės kepure ir mergaitę, gražią ir apsiašarojusią, su lagaminu prie kojų.
Šeimininkė, apkūni ir iškrakmolyta, atsikėlė ir nuolankiai nusilenkė.
– Jūsų malonybe.
– Ponia Botam.
Izabela pažvelgė į mergaitę. Taip, labai panaši į Felisitę. Tamsūs plaukai, liekna, tik ką iš mokyklos suolo.
– Netyčia nugirdau. Maldauju, neišvarykite šio vaikelio į gatvę, tegu lieka mano sąskaita.
Šeimininkė išsitiesė. Ji buvo apvaliais skruostais, sveikos išvaizdos ir doromis akimis.
– Statinė jai puikiai tiks.
Izabela pažvelgė į mergaitės drabužius. Žalias pamuštas apsiaustėlis, šiaudinė skrybėlaitė, perrišta kaspinu, muslino suknelė buvo švarūs ir paprasti, bet gerai pasiūti.
– Nejaugi?
Ji kalbėjo švelniai, bet ponios Botam skruostai dar smarkiau paraudonavo.
Mergaitė tūptelėjo.
– Ponia, būkite maloni, nenoriu apsistoti Statinėje.
– Nemanau. – Mergaitės tariamos balsės ar reveransas čia niekuo dėti. – Kur tavo tarnaitė?
Mergaitė išraudo.
– Neturiu tarnaitės, ponia.
– Aš vadovauju garbingai įstaigai… – pradėjo ponia Botam.
– Būtent. – Izabela nusimovė antrą pirštinę. – Kaip tik todėl šitas vaikas turi čia apsistoti.
Prašytoja dėkinga pažvelgė į ją.
– Deja, neturiu tinkamų patalpų, jūsų malonybe, – veidmainiškai mandagiai nusišypsojo šeimininkė.
– Itin sunku patikėti, – netekdama kantrybės atsakė Izabela.
– Nieko, kas atitiktų jaunos panelės poreikius.
Mergaitė nuraudo.
– Kambario negaliu sau leisti, – sukuždėjo. – Pamaniau, kad galėčiau miegoti tarnų kambaryje, bet…
– Nei tarnaitės, nei pinigų? – Izabela pažvelgė į ją. – Tikrai pakliuvai į bėdą, ar ne, mieloji?
Iš mergaitės akių pasruvo ašaros.
– Gali miegoti mano tarnaitės kambaryje, – pasakė Izabela.
Ji girdėjo, kaip už nugaros sušnarpštė Patridžė, bet nekreipė dėmesio. Šeimininkė įkvėpė, iškrakmolyta prikyštė išsipūtė.
– Nelaikysiu šiuose namuose puolusių moterų!
– Aš ne tokia, ponia! Tikrai ne tokia!
Labai čia man rūpi? O mergaitė tokia jaunutė ir jai tikrai reikia pagalbos.
– Lovelę su ratukais į mano tarnaitės kambarį, – žvaliai paliepė Izabela. – Ir ko nors pasistiprinti į mano kambarį.
Ji tvarkingai sudėjo pirštines ir laukė šeimininkės prieštaravimų.
Ponia Botam vėl įkvėpė, kad net prijuostė pakilo, bet neišleido nė garso.
– Eime, mieloji.
Izabela nusišypsojo ir ištiesė mergaitei ranką.
– O lagaminas?
– Kuris nors tarnas atneš į viršų, ar ne, ponia Botam?
Šeimininkė nenoriai nusišypsojo ir linktelėjo.
Mergaitė sugriebė Izabelos ranką.
– Lipkime į viršų ir išgerkime puodelį arbatos, – pakvietė Izabela, kai jos išėjo iš alinės. Rufas sekė iš paskos, o į nebylų Patridžės priešiškumą ji nekreipė dėmesio. – Ir pasakyk savo vardą, mieloji.
Mergaitės rankelė buvo mažutė, drėgna ir šilta.
– Mano vardas Harieta, – prisipažino lipdama laiptais. Pagarbiai pažvelgė į Izabelą. – Harieta Darem.
– Papasakok, mieloji… kaip patekai į tokią keblią padėtį?
Harietos skruostai išraudo. Ji įsmeigė akis į puoduką.
– Aš bėgu.
– Bėgi? – Izabela gurkštelėjo arbatos ir įdėmiai nužiūrėjo mergaitės veidą.
Nepastebėjo įžūlumo. Švelnūs rudi Harietos plaukai ir mielos rudos akys atrodė drovios. Ji apdairiai žvilgtelėjo į Rufą. Tikrai ne tokios mergaitės bėga iš namų.
– Nuo tėvų?
– Mano tėvai mirę. – Harieta pakėlė akis nuo puodelio. – Gyvenau su seneliu.
– Pabėgai nuo jo?
– Taip, – sudrebėjo Harieta. – Ir nuo majoro Reinoldso.
– Majoro Reinoldso? – Izabela nuleido puoduką. – Kas jis toks?
Harietos akys
