kur pašuoliuoti žirgu.
Nebent nujotų į Ričmondą.
Nikolas pažvelgė pro langą. Gaivus oras, štai ko jam reikia. Toliau nuo troškaus Londono. Jis atstūmė kėdę.
Pasibeldęs liokajus pravėrė duris.
– Jūsų paštas, pone.
Nikolas pažvelgė į krūvą kvietimų ant sidabrinio padėklo. Štai kas jam dar nepatinka mieste – kiekvienas pokylis ir susibūrimas skirti ne šokti, o galimų sutuoktinių tinkamumui įvertinti. Išvaizda, išsiauklėjimas, turtas – įvertinama viskas iki menkiausių detalių.
Tarsi būtume galvijai aukcione.
– Mesk į židinį. – Jis jau pasirinko nuotaką. Vedybų mugė – ir vertinami žvilgčiojimai – praeityje.
Liokajus dvejojo.
– Pone?
– Duokš, – nekantraudamas Nikolas ištiesė ranką. – Ir nusiųsk žinią į arklides. Noriu, kad po dvidešimties minučių Duoras būtų paruoštas.
Paskubomis peržvelgęs krūvą laiškų nė neskaitęs išmetė kvietimus. Pulkininko Daremo laišką atidėjo į šalį. Ir dar vieną, parašytą moteriška rašysena, kurios neatpažino. Paėmęs laiškų peilį vis dėlto jį praplėšė, bet stabtelėjo, nes pasibeldęs pravėrė duris vyresnysis liokajus.
– Pone, su jumis nori pasikalbėti ponas Reinoldsas.
Nikolas užsimerkė. Akimirką svarstė, gal pasakyti broliui, kad jo nėra namie, tada atvėrė akis ir padėjo laišką.
– Pakviesk jį į vidų, Frėjau.
Atsistojęs nuo kėdės Nikolas priėjo prie grafinų. Jei jau šiandien taip anksti kalbėsis su Džeraldu, reikia brendžio.
– Nikolai! Man reikia su tavimi šnektelėti.
– Brendžio? – pasiūlė Nikolas pildamasis sau į taurę.
Atsisuko į brolį.
Tarsi žiūrėtų į veidrodį, tik blyškesnį ir putlesnį. Tiesa, niekas jo su Džeraldu nesupainiotų, ir ne tik dėl rando. Džeraldo drabužiai prašmatnūs, o jo paties kuklūs. Brolis ekstravagantiškai aukštai pasirišęs kaklaraištį, ir liemenė egzotiškai išsiuvinėta. Išsipuošęs laikrodžio grandinėle ir žiedais, ir deimantiniais smeigtukais, ant batų karojo kutai.
Plaukai sutepti pomada, visas kambarys pakvipo Styko levandų vandeniu.
Išsidabinęs kaip prizinis paršelis per mugę, – Nikolas vos užgniaužė šypseną.
Džeraldas papurtė galvą. Suraukė antakius.
– Davei mano sūnui pinigų!
Nikolas nurijo gurkšnį brendžio. Liežuviu pajuto dūmų aromatą, gerklė sušilo.
– Nupirkau jo juodį.
– Kad apmokėtum skolas!
Nikolas tik gūžtelėjo.
– Pirkau arklį. Ką veiks su pinigais – jo reikalas.
Brolis nusisuko.
– Duodu jam dosnių kišenpinigių, – karčiai apmaudavo. – O jis negali liautis… – Vėl atsigręžė. – O tu! Kodėl jis eina pas tave, o ne pas mane?!
Nes plūstiesi kaip turgaus boba.
Nikolas vėl gūžtelėjo.
– Čarlis bendrauja su nedorais žmonėmis, – atsakė. – Jam reikia susirasti naujų draugų.
– O tu padrąsini apmokėdamas jo skolas?
Nikolas atsiduso.
– Džeraldai…
– Turiu paprašyti, kad mano sūnui pinigų nebeduotum, – pūtėsi Džeraldas.
– Aš ir nedaviau pinigų, – įsižeidęs atrėžė Nikolas. – Nupirkau tą prakeiktą arklį!
– Ir dar turiu paprašyti, kad nekištum jam į galvą jokių idėjų!
– Kokių idėjų?
– Apie armiją.
– Nemaniau, kad susidomės, – sausai atkirto Nikolas.
Bet vis tiek berniukui būtų naudinga sužinoti, kad gyvenime, be drabužių ir kortavimo, yra ir kitų dalykų.
– Turėsiu tai uždrausti!
– Jis jau pilnametis, – pastebėjo Nikolas. – Jei norės, galės stoti į armiją.
– Ne, jei mano žodis dar nors ką reiškia!
Nikolas pajuto, kaip stipriai pirštai sugniaužė taurę. Atlaisvino juos ir išgėrė brendžio likučius.
– Puiku, – tarė. – Daugiau nebeužsiminsiu.
– Tai jau pasistenk, – metė Džeraldas. – Jis per daug dėmesio kreipia į tavo žodžius.
– Tikrai? – gūžtelėjo Nikolas. – Nepastebėjau.
– Žiūri į tave kaip į didvyrį. – Džeraldo balse buvo girdėti kartėlis.
Nikolas pasijuto nejaukiai. Nusisuko ir padėjo tuščią taurę ant indaujos.
– Duodu žodį, kad apie tai nebekalbėsiu, – pažadėjo nežiūrėdamas į brolį.
Džeraldas ne be reikalo pelnė Itono Terjero pravardę, todėl atkakliai tęsė:
– Nieko blogesnio jam negaliu įsivaizduoti kaip armija!
– Tikrai? – Nikolas vėl atsisuko. – Aš sugalvočiau daugybę blogesnių dalykų.
Išgirdęs brolio balse sarkazmą Džeraldas išraudo.
– Armija…
– Truputis drausmės išeitų į naudą.
Džeraldas įsitempė:
– Ar nori pasakyti, kad mano sūnui trūksta…
– Nieko nenoriu pasakyti, – nekantriai pertraukė Nikolas, nes pokalbis jau įgriso. – Tik sakau, jog, mano nuomone, armija jam išeitų į naudą. Ir… – pakėlė ranką tildydamas ketinantį prieštarauti Džeraldą, – daviau žodį daugiau jam apie tai neužsiminti.
– Gerai! – tėškė Džeraldas. – Dievas neleis, kad mano sūnus taptų kaip tu!
– Arba tu! – praradęs kantrybę
