atsiduso ir užsimerkė. Kodėl vis susiginčija su Džeraldu?
– Tai viskas? – Atmerkė akis. – Dar turiu reikalų.
Jis priėjo prie stalo ir atsisėdo. Pasiėmė praplėštą laišką.
Džeraldas padvejojo ir apsisukęs ant kulno nužingsniavo per kabinetą.
– Pasimatysime šį vakarą pas Augustą, – tarė ir smarkiai užtrenkė duris.
Nikolas padėjo laišką. Po velnių. Šį vakarą Gustės balius. Teks eiti.
Patrynė veidą, pirštais užčiuopė randą, glotnias ir gruoblėtas sužeisto skruosto vietas. Ir kodėl nuolatos ginčijamės?
Jis žinojo atsakymą. Net vaikystėje taip elgdavosi – koks skirtumas, kad Džeraldas vyresnis, kad vikontas. Tai į Nikolą žmonės kreipdavosi pagalbos. O paties Džeraldo sūnus viską tik dar pablogino.
Nikolas atsiduso ir atsimerkė. Pažvelgė į laišką ant stalo. Labai trumpas.
Gerbiamas pone,
apgailestauju, kad supratau negalinti už jūsų tekėti.
Prašau priimti mano atsiprašymą.
Harieta Darem
Nikolas suspaudė tarpuakį. Keiktelėjęs atsistojo. Prie indaujos įsipylė dar brendžio. Gėrė lėtai ir sąmoningai.
Sugrįžęs prie stalo paėmė pulkininko Daremo laišką. Staigiu tiksliu judesiu atplėšė. Į duris pasibeldė vyresnysis liokajus.
– Kas? – susiraukęs šūktelėjo Nikolas.
– Jus nori pamatyti pulkininkas Daremas.
Nikolas sukando dantis. Smarkiai įkvėpė pro nosį.
– Įleisk.
– O kaip jūsų žirgas, pone?
Nikolas akimirką užsimerkė. Gėlė smilkinius.
– Dar dvidešimt minučių, Frėjau.
– Bet oras, pone…
Nikolas pasikreipęs pažvelgė pro langą. Pilka, dulkia. Po velnių.
– Po dvidešimties minučių, – pakartojo Nikolas.
Jei neprašuoliuos žirgu, tikrai ką nors pritrėkš.
Jis giliai įkvėpė galvodamas apie Ričmondą ir Duorą, galvoje aidėjo šuolių dundesys, jis pasisuko į pulkininką Daremą, kurį Frėjus įvedė į kabinetą.
Pulkininkas – sunkus žmogus. Nors plaukai žili, laikysena kariška, ir drabužius jis vilkėjo taip, tarsi tai būtų uniforma. Laikas jam nebuvo gailestingas, veidas prarado gaivumą, išvagojo gilios niūrios raukšlės. Nenuolaidumas raukšlėmis išvagojo kaktą ir aplink burną.
Nikolas nusilenkė.
– Kaip tik ketinau skaityti jūsų laišką, pone.
– Nesivarginkite, – stačiokiškai atkirto pulkininkas. – Tikėjausi to išvengti, – lūpos kietai susičiaupė. – Bet jau per vėlu.
– Brendžio, pone? O gal tegu Frėjus atneša butelį bordo?
– Brendžio, – sutiko pulkininkas dėbčiodamas į Nikolą.
Jis sumišęs, – suprato šis. – Sumišęs ir įsiutęs.
Frėjus pasišalino, uždarė duris. Nikolas priėjo prie indaujos. Įpylė pulkininkui brendžio į didelę taurę, o sau – į mažą.
– Prašom sėstis, pone.
Pulkininkas Daremas atsisėdo.
– Gavau laišką nuo jūsų anūkės, – tarė Nikolas tiesdamas jam brendį. – Supratau, kad ji nori nutraukti mūsų sužadėtuves.
Įniršis nuspalvino pulkininko veidą. Jis gurkštelėjo brendžio ir susiraukė.
– Turiu atsiprašyti už anūkės elgesį.
Nikolas atsisėdo už stalo.
– Ar galėčiau su ja pasikalbėti, pone?
– Pasikalbėti su ja? – pulkininkas Daremas kimiai nusijuokė. – Na, žinoma. Jei tik ją rasite!
Nikolas susiraukė.
– Atsiprašau?
– Kvaila mergiūkštė paspruko.
Nikolas atsargiai padėjo brendžio taurę ant stalo.
– Pabėgo? Kodėl?
– Nes nepageidavo tekėti.
Nikolas įsmeigė akis į brendį. Burnoje pasidarė kartu.
– Jei būtų man pasakiusi, – tyliai tarė, – būčiau atsiėmęs prašymą…
– Visiška nesąmonė! – atkirto pulkininkas Daremas. – Taip jai ir pasakiau.
Nikolas pakėlė galvą.
– Ji apie tai su jumis kalbėjo, pone?
Pulkininkas linktelėjo.
– O jūs pasakėte?..
– Kad jos pareiga tekėti už jūsų.
Nikolas padėjo brendžio taurę pačiame bloknoto centre.
– Ir tada ji pabėgo?
Pulkininko Daremo veidas paraudonavo.
– Ji mane apkvailino!
Ne, – rūgščiai pamanė Nikolas. – Apkvailino ji mane.
Gurkštelėjo brendžio nebejausdamas skonio.
– Kur ji dabar?
– Nežinau ir man nerūpi! Aš jos išsižadėjau.
Nikolas padėjo taurę. Pulkininkas Daremas šiurkštus, siaurai mąstantis pagyrūnas – tą Nikolas žinojo jau prieš paprašydamas Harietos rankos, tačiau atsisakyti mergaitės, kai ji tokia jaunutė, yra… Nusikaltimas, štai kas.
– Jai tik septyniolika. Kažin ar galite…
– O ar tai jūsų reikalas? – atkirto pulkininkas.
Nikolas ramiai į jį pažiūrėjo.
– Visiškai mano. Jei prisimenate, pone, tai su manimi ji buvo susižiedavusi.
Ir nuo manęs
