style="font-size:15px;"> – Ar prisipažinai seneliui, kad nenori tekėti už majoro Reinoldso?
Harieta linktelėjo.
– Jis sakė, kad esu kvailė. Šaukė ant manęs ir… – pagriebė nosinaitę.
Nėriniuotas kvadratėlis buvo peršlapęs.
Izabela paėmė puodelį ir gurkštelėjo, o Harieta šluostėsi akis.
– Kiek tau metų, mieloji? – paklausė, kai mergaitė atgavo pusiausvyrą.
– Septyniolika.
Felisitės amžiaus. Per jauna likti viena pasaulyje.
– Kur keliauji?
– Pas tetą Laviniją. – Harietos šypsena virptelėjo. – Tik nenumaniau, kad viskas truks taip ilgai ir apsistoti smuklėje bus taip brangu, – ašaros užgniaužė gerklę.
Izabela padėjo puoduką į lėkštutę. Pasilenkusi patapšnojo Rufą. Šis pramerkė akis – vieną rudą, o kitą mėlyną – ir uodega sujudėjo ant grindų.
– Kur gyvena tavo teta?
– Ežerų krašte, Penrite.
Izabela susiraukė.
– Brangus mano vaikeli, ar bent numanai, kaip tai toli?
– Labai toli nuo čia? – Harieta sulankstė nosinaitę.
Žiūrėdama į ašarotas mergaitės akis Izabela nutarė neatsakyti į šį klausimą. Tik pasiteiravo:
– Ar teta tavęs laukia?
Harieta papurtė galvą.
– Bet tu įsitikinusi, kad ji suteiks prieglobstį?
– O taip, – linktelėjo Harieta. – Ji minėjo, kad galėčiau likti su ja, tačiau… tačiau senelis net jos vardo neleido ištarti nei jai parašyti, nei… nei…
– Kaip barbariška! – nerūpestingai tarė Izabela ir išvengė dar daugiau ašarų. – Ką tokio ji padarė, kad užsitraukė senelio rūstybę?
– Ištekėjo už pono Mortloko. Senelis sakė, kad jis nepakankamai geras, o teta Lavinija išvadino jį tironu ir vis tiek ištekėjo! – žavėjosi Harieta. – Tik ponas Mortlokas mirė, senelis sakė, kad ji to ir nusipelnė, todėl dabar gyvena viena.
– Kada tai buvo? – pasidomėjo Izabela.
– Kai buvau maža.
Ji ir dabar dar vaikas. Per jauna, kad būtų verčiama tekėti… ir per jauna viena pati keliauti per Angliją. Izabela pažvelgė pro langą į Stouni Stratfordo stogus ir tirštėjančią prieblandą ir apsisprendė.
Aš beveik nesikišiu. Tik padėsiu jai kelyje, kurį mergaitė jau pasirinko.
– Parsivešiu tave namo, – tarė. – Į Londoną. O tada…
– Į Londoną? O ne! – Susijaudinusi Harieta išmetė nosinaitę.
Rufas vėl prasimerkė. Pastatė ausis. Pakėlęs galvą dėbtelėjo į Harietą.
– Kodėl gi ne, vaikeli? – Izabela padėjo ranką Rufui ant galvos, delnu jausdama šiltą švelnų kailį.
– Nes ten jis!
– Jis? Senelis?
– Majoras Reinoldsas! – Harieta susiraukė. – Jeigu jis mane ras…
– Majoras Reinoldsas tavęs neras, – užtikrino Izabela, – nes būsi mano namuose, ten jauku ir saugu. O kai tik gausime tavo tetos patvirtinimą, kad laukia – ji juk gali būti išvykusi, pati supranti! – keliausi pas ją.
– Bet majoras Reinoldsas…
Izabela nusijuokė žiūrėdama į mergaitę.
– Negi jis žmogėdra?
– Žmogėdra? – Harieta suvirpėjo. – O taip. Taip, jis – žmogėdra!
– Tada pažadu tave nuo jo saugoti.
– Jis smarkiai įsius, – Harieta markstėsi, kad nepravirktų. – Senelis jau paskelbė apie sužadėtuves.
Izabela sunerimo. Jeigu apie sužadėtuves paskelbta laikraščiuose, tada skandalas…
Turėčiau grąžinti ją seneliui.
Mergaitė buvo jauna kaip Felisitė ir neturėjo beprotiškai mylinčių tėvų. Net jei taip, privalėčiau…
Ji pažvelgė į Rufą. Šuo pakėlė skirtingas akis ir patenkintas patikliai suplakė uodega į kilimą.
– Papasakok apie majorą Reinoldsą, – paprašė Izabela ir ištiesė Harietai savo nosinaitę.
– Jis kareivis.
Izabela užgniaužė šypseną.
– Taip, mieloji, tai jau supratau. Ar jis senas? Koks jo charakteris?
– Senas? O taip, ponia. Kaip jūs. – Harietos skruostai nuraudo. – Norėjau pasakyti, kad gerokai senesnis už jus. Mano tėčio amžiaus… kitaip sakant, tiek būtų mano tėčiui, jei būtų… – mergaitė prikando lūpą.
To pakanka, nusprendė Izabela. Neleis ištekinti šio vaiko už vyro, tinkančio į tėvus.
– O charakteris… jis atrodo toks… toks rūstus ir… ir…
– Kaip supratau, tikras žmogėdra, – linksmai užbaigė Izabela, kad išvengtų ašarų. – Jis dar ir negražus? Neabejoju, kad turėtų būti bjaurus!
Harieta sudrebėjo.
– Jo veidas randuotas, ponia. Jis šauks ir…
Izabela pakėlė antakius.
– Majoras Reinoldsas šaukė ant tavęs?
– Ne, ponia, – išplėtė akis mergaitė. – Tačiau jis kariškis, todėl tikrai šauks.
Izabela vėl užgniaužė šypseną.
– Pažįsti kariškių?
Harieta linktelėjo.
– Jie trepsi, balsai garsūs, jie… jie šaukia ir…
Izabelai staiga nušvito protas.
– Tavo senelis kariškis, ar ne?
– Pulkininkas, ponia.
Į duris pasibeldė tarnaitė ir įėjusi tūptelėjo.
