šiol nė nenutuokė, priėmė į šeimą, ir nors Sofija dar neilgai ją pažinojo, savo dailiajai pusiau italei seseriai juto ypatingą artumą.
– Be to, juk Zojė Balfor ne visai Balfor… gal ji čia ir atvyksta? – spėliojo vienas iš balsų.
Atsakiusiame balse buvo girdėti keista piktdžiuga.
– Taip, gal tėvelis nebeduoda jai pinigų, sužinojęs tiesą. Ak, kaip norėčiau būti buvus musė ant sienos šimtajame Balforų labdaros pokylyje!
Sofija sugniaužė kumščius ir prikando liežuvį, troško visiems jiems išaiškinti tiesą, bet susitramdė, nes žinojo, kad jei tai padarys, visi supras, jog ji slapčia klausėsi.
Na, žinoma, pokylio metu buvo atskleista, kad Zojė – nesantuokinė duktė, o po to kilęs skandalas aukštyn kojomis apvertė jų tėvo auklėjimo stilių, bet tiek jo, tiek ir visų seserų akyse Zojė ir toliau išliko Balfor, kad ir kas buvo jos tikrasis tėvas.
– Tai kiek jų yra?
– Šešios, septynios, kas žino… Bet atiduočiau viską, jei tik turėčiau jų išvaizdą ir pinigus! – pasigirdo ilgesingas atsakymas.
Aštuonios, – pamanė Sofija, mintyse pataisydama kalbančiųjų skaičiavimus, ir prisidėjo prie jų troškimo, na, bent jau dėl išvaizdos. Pinigai jai niekada bėdų nekėlė, nes ji nebuvo linkusi į prabangą, bet Balforų pavardė suteikė laisvę sekti savo instinktais.
O Sofijos instinktai ją it namo grįžtantį karvelį traukė į sargo namelį prie vartų, kur po tragiškos antrojo vyro mirties gyveno jos motina. Sofijos akys apsiblausė nuo ašarų prisiminus vyrą, kuris trims savo žmonos dukterims buvo antrasis tėvas.
Kurį laiką namais Sofija laikė Šri Lanką, bet dabar būtent Balforų dvaras Bakingamšyre buvo ta vieta, kur ji jautėsi geriausiai, kur nejuto spaudimo apsimetinėti kažkuo kitu.
Skirtingai nei jos seserys, ji neturėjo to išsyk atpažįstamo veido, išskyrus galbūt tik Balforų dvaro darbuotojams ir vietiniams kaimo gyventojams.
– Mergaitės, aš jums niekada nekėliau jokių iššūkių, – dejavo Oskaras Balforas. – Vaikus reikia stumti, bet juk niekada ne per vėlu. Buvau aplaidus tėvas, bet žadu pasitaisyti. Nepriklausomybė, Sofija, – kalbėjo jis, įvardydamas taisyklę, kuri jai taps pati brangiausia, tačiau įspėjo, kad išmokti jos paprasta nebus. – Balforų šeimos nariai privalo siekti realizuoti save, o ne tikėtis, kad pavardė it plaustas plukdys juos per gyvenimą.
– Kad ir kuri iš jų bus, galite būti tikri, kad visi jos darbai atiteks mums.
Klausydamasi antrosios merginos nepasitenkinimo kupino purkštelėjimo, Sofija sugriežė dantimis ir pamanė, kad parodys jiems, jog ši Balfor nėra vien tik dailus veidelis – tiesą sakant, visai ne dailus veidelis, bet to juk nepakeisi.
Šiaip ar taip, darbo etiką ji vertino ir tikrai parodys, kad sunkaus darbo nebijo.
– Ką ta Amberė sau galvojo ją priimdama?
Dabar jau begėdiškai besiklausanti Sofija ištiesė kaklą, norėdama išgirsti, ką patyliukais šnipštelėjo viena iš merginų.
– Žinai tą deimantinę Amberės apyrankę?
Tyla, tikriausiai antroji mergina linktelėjo.
– Na, tai buvo nedidelė atsisveikinimo dovanėlė nuo Oskaro Balforo.
– Amberė ir Oskaras Balforas… oho! Kodėl aš to nežinojau?
– Tai buvo labai seniai ir ilgai netruko.
– Oskaras Balforas… Jis gana patrauklus, nors ir gerokai vyresnis, ar ne? Tiesą sakant, visai seksualus, be to, atrodo, kad žino…
Sofija susiraukė ir visai netrokšdama klausyti, kaip moterys aptarinėja jos tėvą, užsidengė ausis. Kai vėl atsidengė, viena merginų kaip tik sakė:
– Ir pripažinkim – čia dirbanti Balforų mergina… Dievaži, už tokią reklamą nė neišsimokėtum.
– Ta dvynė… Bela, liesoji?..
– Ta neįtikėtinai nuostabi?
– Na, taip, ta nuostabi. Ar pameni, kai ją Balforų pokylyje nufotografavo vilkinčią suknele iš tos labdaros krautuvės? Parduotuvės lentynos pernakt ištuštėjo.
Sofija prisiminė. Apie tai buvo kalbėta per šeimyninę vakarienę.
Zojė tada sakė, kad nesupranta, ko čia visi taip šėlsta. Dar pridūrė, kad Sofija juk drabužius iš labdaros krautuvių vilki metų metus.
Sofija juokėsi drauge su visais, net pajuokavo, lygindama savo mėgstamas sportines liemenėles su krūtis pakeliančiomis, kurios tėra tik kelios juostelės nėrinių. Bet vėliau, grįžusi į savo kambarį, peržvelgė savo spintą, pilną visokiausių drabužių – geriau pavadinti juos nuobodžių spalvų palapinėmis, kaip sykį jos stilių apibūdino Anė, – kurie nuostabiąsias seseris vedė iš proto, ir tada šypsena dingo.
Tos palapinės spintoje atsidūrė visai ne netyčia, bet jos žemesnės, smulkesnės seserys, neturinčios tokių krūtų, kurias pamatę vyrai prunkšdavo ir spoksodavo, nesuprastų priežasties putnią krūtinę slėpti po plačiais marškinėliais.
Šeimoje, kuri garsėjo grožiu, elegancija ir šmaikštumu – būtent tuo, ko Sofijai trūko, – jai teko, gal kaip kokia kompensacija, nevikrumas. Nepatogumas, taip… Sofijos nuomone, tai buvo kur kas geriau nei toks nuolatinis dėmesys, kurio susilaukdavo jos seserys.
Balforų mergina, nemėgstanti atsidurti dėmesio centre, – Balforų mergina… kaip ji nekenčia šios frazės, kuri nėra nei šmaikšti, nei graži. Tikra keistuolė.
Tokia keistuolė, kad Sofija net kartais susimąstydavo, ar tik tikrasis Balforų kūdikis tądien, kai ją parsivežė namo, neliko ligoninėje – bet ji turėjo tas žymiąsias mėlynas Balforų akis, tas pačias kiaurai veriančias tėvo akis.
Bet kuriam iš Balforų atsidurti dėmesio centre buvo taip pat natūralu, kaip kvėpuoti, jie nė nekreipė į tai dėmesio.
Sofijai tai buvo tikras pragaras.
Bet ji rado išeitį. Prireikė laiko, bet sulaukusi dvidešimt trejų ji jau buvo įgudusi išnykti antrame plane. Kadangi buvo žema ir kresnoka, tai nebuvo labai sunku, tad dabar prašalaičiai pastebėdavo ją tik tada, kai ji suklupdavo užkliuvusi už savo pačios kojų arba ką nors išliedavo.
O kai balsas už nugaros pasiteiravo: Ar galiu kuo nors padėti?, ji būtent tai ir padarė.
Sofija pašoko, apsisuko ir ant vaškuotų grindų išmetė rankinę. Aukšta šviesiaplaukė moteris aptempta raudona suknele, paryškinančia figūros vingius, pakėlusi vieną antakį stebėjo, kaip Sofija susmunka ant kelių ir ima rinkti iš piniginės pažirusias monetas.
– Atleiskite… aš… – nubraukusi plaukus nuo išraudusio veido, Sofija ištiesė ranką.
Moteris tik vangiai ją nužvelgė.
Sofija
