Sofija ir karštasis sicilietis. Kim Lawrence

      Sofija iš darbo išėjo tik aštuntą vakaro. Pamažu suvokę, kad jos darbo etika net šiek tiek per aukšta, žmonės vis krovė jai darbus. Ir ką tu padarysi? – klausė balselis galvoje.

      Klausimas geras, bet ji jo vengė: vakare tikrai neturėjo laiko apie tai galvoti ir svarstyti, ką darė negerai. Grįžusi namo gatvėje priešais butą rado didžiulę duobę, apsimetė negirdinti toje duobėje dirbančių vyrų komentarų apie savo užpakalį, be kita ko, namuose dar ir nebuvo nei vandens, nei elektros.

      Elektra galų gale atsirado vienuoliktą, vandens kaip nebuvo, taip nebuvo. Dvyliktą ji liovėsi laukti, išsivalė dantis praskalaudama juos vandeniu iš buteliuko, įsiropštė į lovą ir su palengvėjimu atsidususi išjungė šviesą – ne tik todėl, kad iš nuovargio maudė visą kūną, bet ir dėl to, kad tamsoje miegamasis atrodė kur kas geriau.

      – Paprastas, bet yra viskas, ko reikia, – pasakojo ji telefonu mamai. – Be to, prie pat darbo.

      Ta dalis su darbu pasirodė kur kas geresnė, nei ji tikėjosi.

      Jai įėjus į kambarį pokalbiai nebenutrūkdavo. Net ir tada, kai į ją kiti žiūrėdavo itin įtariai, Sofija vaikščiojo nuleidusi galvą, visą save atiduodavo darbui, kad ir kokia menka būtų jos užduotis, ir visiems šypsodavosi.

      Bendradarbių šiurkštumas išgaravo vos tik jiems supratus, kad darbo ji nebijo – ar, tiksliau, vos tik jiems supratus, kad ji atliks visus darbus, kurių kiti kratėsi, ir atliks šypsodamasi.

      Sofija savo ruožtu irgi šį tą atrado – pasirodo, ji turi tikrą organizatorės talentą. Ne visai meniniai sparnai, apie kuriuos kalbėjo tėvas, bet šiokia tokia pradžia. Ji vis dar beveik nuolat ilgėjosi namų, tačiau neleisdavo sau galvoti apie grįžimą.

      Sapnuodavo juos – mamą miltuota nosimi virtuvėje, kepinių kvapą… Sapnavo tai ir tuomet, kai jaukų vaizdą perrėžė skardus telefono skambėjimas.

      Sofija išsibudino, spustelėjo šviesos jungiklį, paėmė ragelį ir suirzusi atsiliepė:

      – Taip?..

      – Sofija, ačiū Dievui, tu čia!

      Sofija, nesuprasdama, kur dar tokią vėlyvą valandą galėtų būti, – argi ji ne pati tragiškiausia dvidešimt trejų metų mergina pasaulyje? – susiraukė ir nuo akių nubraukė susivėlusius plaukus.