aš įsibrovėlė! Tikrąją Sofiją Balfor pagrobiau!
– Taip. Manau, manęs laukėte.
– Laukiau…
Moteris nebaigė sakinio – jai ir nereikėjo. Tylą užpildyti buvo nesunku – ji tikėjosi kažko žavaus ir stilingo.
O gavo mane.
Šviesiaplaukė suspaudė raudonai dažytas lūpas. Jei jos kakta galėtų bent kiek sujudėti – Sofija matė kūdikių su daugiau raukšlių, nei jų buvo lygiame šios moters veide, – ji tikrai susirauktų, bet jau netrukus susivokė ir dirbtinai nusišypsojo.
– Aš Amberė Čarlz. Jūsų tėvas sakė, kad jūs labai talentinga.
Sofija tik gūžtelėjo pečiais, bet nušvitusiu veidu droviai pratarė:
– Na, mėgstu spalvas ir tekstūras… – ji nutilo ir vėl paniuro, suvokusi, kad rafinuotoji dizainerė dabar su vis didesniu siaubu vertino jos apdarus.
Sofija dirstelėjo žemyn, staiga pamiršusi, kuo vilki.
– Turiu savo gyvenimo aprašymą, – nors, žinoma, jos pažymiai tikrai nepadarys šiai moteriai įspūdžio.
Mokykloje Sofija nedemonstravo jokių gabumų kokiems nors akademiniams dalykams ar sportui ir dažnai svajodavo, kad turi tiek drąsos, kad galėtų iš ten pasprukti kaip Ketė. Bet ji tik tyliai tupėjo ir laukė dienos, kada galės išeiti.
Amberė ištiesė ranką ir papurtė galvą.
– Esu tikra, kad jame viskas nepriekaištinga.
Nori lažintis? – pamanė Sofija ir nusišypsojo.
– Didelė dalis merginų iš jūsų lankytos mokyklos toliau mokosi Oksbridže. Mano pusseserės dukra baigia kitais metais – jai ten labai patinka. Kokiame universitete jūs mokėtės?
– Tiesą sakant, nesimokiau universitete.
Plonyčiai antakiai šoko aukštyn.
– Baigiau kursą namie, – paaiškino ji svarstydama, ar dera pridurti, kad baigė nepriekaištingai.
– Kaip… miela.
Sofija stebėjo, kaip jos naujoji vadovė stengiasi nusišypsoti – akivaizdu, kad tėtis, prašydamas duoti jai darbo, smulkmenų šiai savo buvusiai aistrai nepasakojo.
– Na, Sofija, tai ką su tavimi darysime?
Iš jos veido Sofija suprato, kad labiausiai jai patiktų variantas pradanginsime.
– Gal tu ir talentinga…
Sofija žinojo, kad derėtų skubiai įsiterpti į šią abejonių kupiną pauzę ir drąsiai pareikšti, kad ji ne tik talentinga, bet, tiesą sakant, net šiek tiek geniali, bet girtis jai niekada nesisekė.
– … bet talento negana…
– Negana?
– Žinoma, negana, ši rinka labai konkurencinga, tad turime rūpintis viskuo. Bijau, kad lygiai taip pat svarbu ir išvaizda. Mūsų klientai tikisi tam tikro… Žinote, manau, jums labiau patiktų dirbti užkulisiuose.
– Tai jūs norite, kad dirbčiau užkulisiuose?
Sofija, kuri puikiai žinojo, jog tai reiškia negaliu rizikuoti, kad klientai tave pamatytų, visai neįsižeidė; tai buvo geriausia tądien gauta žinia.
Supratusi, kad Sofija nesispyrios, Amberė atlyžo ir kryptelėjo galvą.
– Žinote, brangute, jums derėtų dažniau šypsotis. Atrodote beveik graži.
ANTRAS SKYRIUS
Palikęs automobilį, Markas paskutinę mylią besisukančiu keliu į rūmus, ištisus šimtmečius priklausiusius jo šeimai, nuėjo pėsčias.
Kišenėje nešėsi masyvų raktą nuo laukujų durų, kurias užrakino prieš metus.
Užrakino ir išėjo neatsigręždamas. Tuo metu sau sakė, kad tai simboliška – už tų durų paliko savo klaidas, pažeminimą ir žlugusią santuoką.
Kartojo, kad svarbiausia yra judėti pirmyn, palikti viską praeityje ir gyventi toliau. Buvo logiška kur nors nukreipti savo energiją, ją įprasminti. Įprasminimas, – svarstė jis paniekinamai išsišiepęs, – skamba kur kas geriau nei pabėgimas.
Gal jo strategijos ir buvo paremtos saviapgaule, bet tikslas buvo finansinis, ir jis jį pasiekė.
Nusprendęs atsiriboti nuo visų tų nesibaigiančių visuomeninių įvykių, kurių jis, kaip senosios Speranzos giminės atstovas, manė negalįs praleisti, jis suprato turįs daugiau laiko, kurį galėjo skirti darbui, – ir jam ėmė sektis labiau, nei numatė net ir drąsiausi ekspertai.
Kai pajuto galįs net ir moralės atžvilgiu – gal pasenusiu, bet jam įgimtu, – nebegerbti santuokos, nes žmona visiškai neslėpė savo romanų, Markas ėmė susitikinėti su moterimis, nors gal žodis susitikinėti reiškia intymumą ne tik lovoje, o jo pasimatymai su žavingiausiomis moterimis tuo nepasižymėjo.
Nors po aistringo nuotykio jusdavo tam tikrą tuštumą, jos užpildyti jausmais Markas tikrai netroško. Su tuštuma gyventi kur kas lengviau nei su romantiškais santykiais. Kadangi būdamas susituokęs su Alegra jis tikrai nebuvo iš tų beprotiškų romantikų, tai ir dabar nesirengė padovanoti širdies kokiai nors moteriai, galinčiai savo aukštakulniais bateliais ją sutrypti.
Ne, ši naujojo jo gyvenimo dalis tikrai nebuvo klaida, skirtingai nei bėgimas nuo atsakomybės, dabar jis tai suprato. Jis turi pareigų dėl savo kilmės ir jo šeimai tarnavusiems žmonėms, kai kurie jų tai darė kartų kartas. Jis gėdijosi to savanaudiško ir bailaus impulso, kurio genamas nusisuko nuo namų vien todėl, kad nenorėjo kasdien matyti priminimų apie savo nesėkmes.
Sukandęs dantis jis nužvelgė vaizdą priekyje. Kiti žmonės neturėtų kęsti dėl to, kad jam nepavyko. Šiandien sugrįžti jį privertė pareiga, jam tokia pat įgimta kaip ir akių spalva, – pareiga ir troškimas susigrąžinti tai, ką… prarado?
Ar įmanoma žinoti, kad kažką praradai, bet nežinoti, ką? Markas, šiaip jau nelinkęs į tokius filosofinius apmąstymus, to nežinojo, suprato tik, kad artėjant prie namų širdis iš nerimo neėmė daužytis greičiau kaip kadaise, – jis pažino vaizdą ir kvapus, bet jų nebejuto.
Visada aistringai didžiuodavosi savo paveldu. Kada ta aistra virto pareiga? – susimąstė jis, stabtelėjęs nužvelgti savo protėvių dvaro.
Namai, į kuriuos jis atsivedė savo sužadėtinę, namai, kuriuos jis paliko tądien, kai ji pabėgo su geriausiu jo draugu, o jis padavė prašymą skirtis.
Markas išmetė iš galvos tamsias mintis – visoje šio senovinio pastato istorijoje tai tebuvo vienas mirksnis, o jo paties gyvenime laikas žaizdoms laižytis baigėsi; jei jis taip ir toliau jausis, tai jau virs savęs gailėjimusi. Žinoma, buvusi žmona sužeidė jo savigarbą, bet jos neatgausi bėgdamas, o visi šio namo sienose
