>Pirmas skyrius
Londonas, 1835-ųjų pavasaris
Džekas Hanlis, vikontas Veinsbridžas pirmasis, tvirtai tikėjo, kad pokylių salės skirtos tvarkyti verslo reikalams. Atmetus sietynus, vazonuose žaliuojančius augalus, putojantį šampaną bei kitus tipinius iškilmių papuošimus, pokylių salės buvo džentelmenų biurais. Tai buvo vietos, kuriose džentelmenai sudarydavo svarbiausius gyvenimo sandorius: užsitikrindavo padėtį visuomenėje ir susitardavo dėl vedybų. Džekas jau įvykdė pirmąjį ir nė neketino imtis antrojo. Šis vakaras – ne išimtis.
Džekas stabtelėjo skliautuotame Foteringėjų menės tarpduryje, pasitaisė vakarinio švarko rankovę ir vogčiomis apžvelgė patalpą. Mintyse perkratė susirinkusiųjų pavardžių sąrašą. Faktiškai susirinko tie patys įtariamieji. Džekui tai tiko. Šį vakarą užsiims neseniai iš Venesuelos atvykusia delegacija. Jis gavo itin aiškius nurodymus susipažinti ir išsiaiškinti, ar tyliai sklandantys gandai, kad Venesuela ruošiasi kautis dėl nepatvirtintų sienų su Britų Gviana, yra pagrįsti.
– Veinsbridžai! – duslų netylančių pokalbių gausmą pertraukė susijaudinęs moteriškas balselis. Prie jo prisiartino pokylio šeimininkė su įkandin gagenančių panelių pulku. Džekas užgniaužė dejonę. Spiečius užpuolė truputėlį anksčiau, nei tikėjosi. Tokia yra neseniai tituluoto, patrauklaus viengungio, garsėjančio tam tikra reputacija su damomis, kaina. Negelbėjo ir tai, kad jis – dar naujokas, nes tarnyba Sostui į Londoną atgindavo retai.
– Kaip žavingai šįvakar atrodote, ledi Foteringėj. – Džekas nutaisė malonų, cinizmą slepiantį šypsnį. Moterys pokylių salėse turėdavo savų verslo reikalų.
– Veinsbridžai, norėčiau supažindinti su savo dukterėčiomis. – Purpurinės stručio plunksnos pavojingai sulingavo ledi Foteringėj plaukuose. Jos buvo penkios, visos pavadintos gėlių vardais, – dukterėčios, ne stručio plunksnos, – nors Džekas nenustebtų, jei ta paika moteris, būtų davusi vardus ir plunksnoms.
Netrukus Džeko svita gerokai išaugo: prisipildė moterų, triukšmingai reikalaujančių, kad šeimininkė pristatytų patraukliam, naujai iškeptam vikontui su paslaptingais proseneliais. Kurį laiką Džekas buvo apsiaustas iš visų pusių, akiratyje nesimatė jokio kito vyriškio. Beliko spėlioti, kas paviliojo visus bičiulius – be abejo, kortos ir geras brendis.
Džekas su apsimestiniu domesiu klausėsi panelės Violetos Foteringėj gan nemokšiško traktato apie šių metų madą ir mintijo, kaip pasišalinti nuo šios grupelės ir rasti Venesuelos delegaciją, kai ausis pasiekė su niekuo nesumaišomas sodrus ledi Dulsinėjos Vaikroft juokas.
Net ir tokioje spūstyje kaip ši, tas tolimas garsas skambėjo maloniai ir provokuojančiai, kažkuo priminė Odisėjos sirenas; tas garsas būtų privertęs protingą vyrą baimintis dėl viengungio statuso. Žinoma, jei minėtoji moteris apskritai norėtų ištekėti. Per aštuonerius visuomenėje praleistus metus Dulsinėja neparodė jokio troškimo atsisakyti Londono Neprilygstamosios sosto. Nors pasitaikė daug progų tai padaryti: šešerios piršlybos, apie kurias Džekas žinojo, ir greičiausiai galybė kitų, kurias pražiopsojo dėl savo ilgų ir įvairių kelionių už miesto.
Toks priešinimasis santuokai, Džeko nuomone, Dulsinėją darė tik dar žavingesnę. Jei ir yra pagunda, kuriai Džekas neįstengė atsispirti, tai ji – sąmojinga, protingai kalbanti moteris, ištikimai atsidavusi pažadui išlikti netekėjusi, kaip ir jis nevedęs.
Dėl tokio panašumo ji buvo sudėtinga asmenybė, galinti tapti ir potencialia kompanione, ir iššūkiu. Džekas nieko labiau nemėgo nei gerų iššūkių, o per daugelį metų Dulsinėja Vaikroft būtent tai ir įrodė geriems aukštuomenės vyrams, iš kurių dar nė vienam nepavyko nusivesti jos prie altoriaus, nors nevalia sakyti, kad nebuvo bandoma.
Atsargiai, kad neapleistų panelės Foteringėj, Džeko akys nusekė juoko šaltinio link. Ak, aišku, kur dingo visi vyrai. Džeko būrelis ne vienintelis. Už dviejų pokylių salės kolonų grožiu ir sąmoju visus pavergusi panelė Vaikroft mėgavosi Londono viengungių grietinėlės dėmesiu. Šį vakarą pasidabinusi stulbinančiais granato raudonumo šilkais, žvilgančiais melsvai juodais plaukais, gaudančiais sietynų šviesas, ji buvo tikra Trojos Elena.
Džekas neatsispyrė.
Kaip ir dauguma Londono vyriškių.
Dulsinėja stovėjo apsupta gerbėjų. Jeigu jis – garsiausias aukštuomenės viengungis, ji – moteriškas jo atitikmuo. Kaip ir jis, Dulsinėja nesileis lengvai įveikiama ir tikrai ne šios pienburnių šutvės. Džekas sulaikė pasitenkinimo šypsnį regėdamas aplink ją susispietusius vyrus. Kvailiai. Ar nežino, kad neturi jokių šansų? Jie – tik bereikšmės kandys jos visa pasiglemžiančiai liepsnai. Bet kas galėtų juos kaltinti? Dulsinėja įkūnijo patį linksmumą kambaryje, pilname pavyzdingų kaip Violeta Foteringėj moterų, atliekančių gyvenimo joms paskirtus vaidmenis.
Tuos gerbėjus nuplikys Dulsinėjos liepsna, kaip nelaimingus kandis apakins šviesa. Ji sutryps jų troškimus taip pat užtikrintai kaip ir būsimus jaunikius, išsakiusius tuos siekius. Tokia moteris niekada nepasitenkins tipiška aukštuomenės santuoka. Šios aistros gyvenimui negalima įkalinti rūmuose Meifero rajone. Pats Džekas tyliai stebėjosi, kaip tokia aistra jos dar nesužlugdė. Iš savo patirties žinojo, kad skaisčiausios liepsnos dažnai praryja pačios save. Galbūt neišvengiama, kad Dulsės ugnis taps jos galutiniu nuopuoliu. Džekas pagalvojo, jog tikras stebuklas, kad tai dar neįvyko.
Jo žvilgsnis grįžo prie Violetos, tačiau mintys ryžtingai liko kitur – šalia Dulsinėjos. Būdamas senas jos brolio grafo Brendono draugas, Džekas daug metų pažinojo Dulsę, nors ir ne itin gerai. Jis užėmė įvairias diplomatines pareigas Karibuose ir tik prieš ketverius metus grįžo į Angliją. Visai nesitikėjo grįžti ir per trumpučius pasirodymus Londono aukštuomenėje nelauktai susitikti su dabartiniu Dulsės Vaikroft įsikūnijimu. Kaip patyrė, atimančiu kvapą ne tik savo grožiu, bet ir sąmoju.
Džekui lankantis mieste, jiedu susidurdavo panašiuose susibūrimuose ir neišvengiamai dalyvaudavo tose pačiose iškilmingose vakarienėse, politiniuose renginiuose, nekalbant apie didesnius pobūvius. Praėjusią žiemą, kai darbotvarkė leido pasilikti mieste, keletą kartų pričiupo save, besimėgaujantį žodinių atkirčių mainais su ja.
Džeko mintys stabtelėjo ir pakrypo kita linkme. Per Kalėdas jie apsimainė ne vien žodžiais, galbūt iš tikrųjų paskatintais amalo ir šventinės nuotaikos. Jis pabučiavo Dulsę ledi Veterbis oranžerijoje. Tie bučiniai išlaisvino tarp jų kažką pirmykščio ir pavojingo.
Džeko nuomone, dažniausiai toks potraukis vestų prie savaime suprantamos pabaigos. Tačiau Dulsė nepaisė tokios logiškos išvados ir paliko jį nieko nepešusį: slaptas ir privatus Džeko darbo pobūdis užkirto kelią progoms vaikytis bet kokių santykių, – tarsi būtų troškęs ko nors ilgalaikio, – dėl to ir liko nieko nepešęs. Santykiai, kurių greičiausiai būtų siekęs, vargu ar būtų susilaukę Brendono pritarimo. Geriausio draugo sesers niekas neįsitaisydavo į meilužes arba neužmegzdavo su ja romano. O Džekas nesirengė vesti Dulsės dėl kelių puotoje įsižiebusių bučinių, apie kuriuos niekas nenumanė.
Dievas mato, būtent tas susidūrimas galėjo baigtis geriau – arba blogiau, priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsi, jei Džeko nelauktai nebūtų iškvietę iš užmiestyje vykusio vakarėlio. Šiaip ar taip, pasisekė, kad ištrūko tik su vieninteliu, įkandin sviestu vazonu. Dulsė įsiuto dėl jo piktnaudžiavimo, nors Džekas įtarė, kad mėgavosi bučiniu kaip ir jis. Dulsė pyko ne ant jo. Ji tūžo ant pačios savęs.
O pasekmės tokios, kad dabar jų geraširdiškos pašaipos tapo mažumėlę aštresnės. Nesvarbu. Šį vakarą pakako vieno žvilgsnio, ir Džeko kūnas visiškai pasiruošė tęsti nuo tos vietos, kur jie baigė, kad ir su dūžtančiais vazonais.
Kaip ir kiekvienas vyras kambaryje. Po teisybei, Dulsei jau derėjo išsirinkti vieną iš jų ir pradėti aukštuomenės
