šeimas. Tokia mintis dar nebuvo šovusi galvon – kaina, kurią mokėjo už ryžtą likti netekėjusi. Daugmaž tą patį jis mokėjo už savo pasirinktą gyvenimo būdą. Jam taip išėjo visai netyčia. Ar Dulsei taip pat?
O tai – akivaizdus priminimas, kad gerai nepažinojo Dulsės Vaikroft, nenutuokė, kaip ji pasikeitė per tuos metus, kai jo nebuvo. Ji tapo pilnametė ir debiutavo visuomenėje, kol jis vykdė įvairiausius pavedimus, užtikrinusius vikonto titulą.
Didesniąją pilnametystės dalį Džekas praleido ne Anglijoje: dėl imperijos vykdė tai, apie ką su niekuo negalėjo pasikalbėti. Todėl labai mažai nutuokė apie moterį, kuria ji tapo. Gerasis Dieve, Dulsei buvo šešiolika, kai jis išvyko iš Anglijos, o jam – vos dvidešimt ketveri. Tie įsiterpę metai bolavo it tuščias popieriaus lapas. Džekas tik jautė, kad jos grožis, sąmojis, vidinė aistra gyvenimui ir laukinė pusė, kurią stengėsi nuslėpti, negrąžinamai jį traukė, kad ir kokias pastangas dėjo. Jis nedrįso pernelyg giliai nagrinėti savo nepaaiškinamo potraukio priežasčių. Geriausia palikti neištirtas, nes baiminosi, kad atras troškimus ir tiesas, kurios liks be atsako arba nebus priimtos. Negalėjo sau leisti įsimylėti, o ypač Dulsės. Sunkiai tai paaiškintų Brendonui.
Dulsė atkragino galvą ir pervėrė jį įdėmiu žvilgsniu.
– Džekai, kokie šįvakar tavo kėslai? Turbūt svarbūs, jei susiradai mane. Tavo žiniai, priežastys, dėl kurių priėjai, manęs neapkvailino. Norėjai, kad tave supažindinčiau.
Džekas staigiai juos apsuko, kad nesusidurtų su ne tokiu pastabiu Hertfordšyro grafu.
– O man reikia turėti kažkokių kėslų? Gal tik norėjau pašokti su gražiausia mergina salėje?
– Abejoju. Paskutinį kartą, kai mane matei, virš tavo galvos suskaldžiau keramikinį vazoną. – Dulsė prisimerkė spėliodama. – Juk nepasakysi, ką iš tikrųjų čia veiki, ar ne? – apkaltino ji.
Sena tema. Sena tema, sena žaizda. Senesnė už kivirčą oranžerijoje. Jau anksčiau tai aptarinėjo su kitomis moterimis. Jam neleista kalbėti apie savo reikalus su ja ar kuo nors kitu. Gana ironiška, kad gautas titulas atvėrė Džekui kelią į visuomenės pripažinimą, bet atėmė laisvę elgtis taip, kaip nori. Moteris turėjo teisę tik į vieną jo dalį. Kita – be jokių klausimų arba svarstymų – priklausė Karūnai.
Dulsė su tokia sąlyga nesutiko. To įrodymas – jos nepriklausomas statusas. Jei toleruotų pusėtinas priemones, būtų pasinaudojusi santuokos teikiamais privalumais. Vis dėlto jis gali pasiūlyti tik pusėtinas priemones. Tai, ką Džekas dirbo karaliui, buvo laikoma didžiausioje paslaptyje ir į tai ne visada palankiai žiūrėjo aukštesnieji sluoksniai. Nors Džekas numanė, kad jeigu visko ir neatskleidžia, Dulsė vis tiek turi savo teorijų apie jo poelgius, ir nė vienas jų nepateikia jo palankesnėje šviesoje.
– Juk nesiruoši įgyvendinti kokio nors plano, kaip tada, kai iš Vemblio išviliojai grynakraujį ristūną per komerso4 partiją? – Ji rūsčiai pasižiūrėjo, ir Džekas nesulaikė juoko.
– Esi mažoji veidmainė, mano brangioji. Kodėl visos linksmybės turi atitekti tik tau? Be to, Vemblis to nusipelnė. – Džekas pasilenkė arčiau prie ausies, įkvėpė silpno levandų aromato, tokio gaivaus ir kerinčio, kaip ir juo dvelkianti viliokė. – Girdėjau, praėjusią savaitę laimėjai lažybas per lenktynes Ričmonde.
Sekundėlę Dulsė atrodė sunerimusi.
– Apie tai niekas nežino. Kas tau išpliurpė? – Dulsė sustabdė save klausimo viduryje ir papurtė galvą. – Nesvarbu, buvome tik dviese, kurie žinojome. Puikiai nutuokiu, kas pasakė. – Ji gražiai papūtė lūpas. – Galvojau, kad lordas Amberstonas turi daugiau proto.
Džekas nusikvatojo.
– Nesijaudink, tavo reputacija nenukentėjo. Vis dėlto man atrodo, kad žaidi pernelyg arti ugnies: ar aukštuomenė numano, kad jos brangi Neprilygstamoji nuolatos sukiojasi netoli skandalų?
Dulsė nesileis, kad būtų nukreiptas jos dėmesys.
– Džekai, kalbame ne apie mane. Duok man žodį. Nenoriu, kad loštumei kortomis su senjoru Ortisu.
Džekas tapo apsimestinai rimtas.
– Prižadu, tai ne dėl kortų. – Ši prielaida skambėtų juokingai, jei padėtis nebūtų tokia rimta. Dulsė nesuvoktų sustabdžiusi dar neprasidėjusį karą, kaip ir jis pats neįstengtų suprasti, kad nėra dėl ko svarbesnio nerimauti negu kortų žaidimas. Bjauriausia, kad kitaip negalėjo jai atsakyti.
– Ar duodi žodį? – Dulsė skeptiškai priėmė lengvai išgautą jo sutikimą.
– Duodu, Dulse. Mainais noriu tavojo, kad daugiau nebebus jokių naktinių lenktynių Ričmonde. Tai pavojinga. Turi daugiau proto, nei rizikuoti savo galva ir žirgais.
– Ir kas dabar veidmainis? – Dulsė pokštaudama nusišypsojo ir skruoste pasirodė duobutė. – Pats vargiai primeni dorovingo elgesio arbitrą. Prisimenu, kaip prieš keletą metų persirengei dabita, kad padėtum Brendonui sugauti Mančesterio Katę. Ta išdaiga neabejotinai netoli įstatymo pažeidimo. Mano žirgų lenktynės – tik neapgalvotas poelgis.
Džekas prisiminęs išspaudė šypsnį.
– Tai – geriausia tavo broliui padaryta paslauga. Be to, dar jam ir žmoną įtaisiau ir nuo tol jis laimingai gyvena.
Dulsė atrėmė jo žvilgsnį ir taip pat nusišypsojo. Iš jos mėlynų akių blykstelėjo šiluma. Jiems šokant, Džekas priglaudė ją arčiau savęs. Dulsė nesipriešino subtiliai kontrolei. Džekas paslaptingai ir supratingai pasižiūrėjo į ją. Žinojo, kad Dulsė prisimena jaudulį žygio, kuriuo juodu norėjo apsaugoti Norą ir vidurnakčio vedybų ceremoniją, per kurią Brendonas, grafas, vedė liūdnai pagarsėjusią Katę. Gal ji prisiminė pavojingas geismo kibirkštis, staiga ir neprašytai įsiplieskusias oranžerijoje per Kalėdas.
– Baik, Džekai, – tyliai perspėjo ji.
– Ką baigti? – pašnibždomis paklausė Džekas puikiai nutuokdamas, kad jos mintys pakrypo ta pačia linkme, o jo kūnas mėgaujasi jos prisilietimais daug stipriau, nei derėtų ant pokylių salės parketo. – Neprisiminti tavęs oranžerijoje? Išsitaršiusių tavo plaukų, drėgnų ir raudonų lūpų, laukiančių mano bučinio žvakių šviesoje? Tavo kūno, prisispaudusio prie manojo taip tvirtai, kaip tik įstengia du drabužius vilkintys kūnai? Kaip galiu pamiršti, jei nuo tada regiu tave mintyse kiekvieną naktį? – Jo žodžiai svaigino. Džeką, garsėjantį patirtimi tarp moterų, glumino jausmai, užvaldantys kaskart pagalvojus apie Dulsę.
Niekas nepajėgė nurungti tų minčių, nors Džekas išties stengėsi. Dulsė buvo moteris, reikalaujanti, kad vyras atsiduotų visas, o tai jam pernelyg pavojingas įsipareigojimas, kaip ir jai pačiai. Bet dabar jis begėdiškai flirtavo, gundė Dulsę žodžiais, jo kūnas ir protas degė iš jaudulio dėl jos metamų iššūkių.
Džekas matė, kaip klausant jo žodžių, Dulsės kakle plaka pulsas, išduodantis prieštaravimą jos pačios žodžiams.
– Neprisimink, Džekai. Abu žinome, kad suklydome ir suklystume dar kartą.
– Dulse, aš nedarau klaidų, kai kalbama
