dėl oranžerijos, Dulse, – sušnabždėjo Džekas nuoširdžiai atgailaudamas. Kaip ji galėtų jam neatleisti? Dulsės akys išvydo kažką už Džeko peties ir ji suakmenėjo, o protas atsiminė visas priežastis.
Džekas drąsindamas pasitrynė nosimi į jos kaklą.
– Dulse, dabar turėtum pasakyti, kad irgi gailiesi dėl sviesto vazono, o pirštais perbraukti mano plaukus tarsi ieškodama nelemto guzo, kurį įstatei, užuomazgų.
– Nemanau, Džekai. – Dulsė įsirėmė jam į krūtinę ir atsitraukė, sekundėlę atrodė susipainiojusi tikrovėje, nusivylusi. Buvo pasiruošusi patikėti. Ji krestelėjo galvą ir linktelėjo Džekui apsisukti aplinkui. Tarytum jie ir vėl būtų atsidūrę oranžerijoje.
Tamsoje pasigirdo kostelėjimas. Nervingas ir raudonuojantis pažas, vilkintis karališką Hanoverio livrėją, sumikčiojo:
– Atsiprašau, milorde. Turiu jums skubią žinutę iš Klarenso rezidencijos. Man liepta jus surasti ir pranešti, kad tučtuojau prisistatytumėte.
Dulsė stebėjo, kaip Džekas beveik nepastebimai ištiesino pečius, iš karto nuslopino berniokišką pasitenkinimą, taip neseniai gaubusį jo veidą. Pokytis įvyko taip staiga, kad galėjai pamanyti, jog tik įsivaizdavo tą kitą vyriškį. Džekas į pasiuntinuko delną įspraudė keletą monetų, be abejo, vildamasis nupirkti jo tylą, kaip ir kur jis rado vikontą ir leido jam pasišalinti, paskui atsisuko į Dulsę.
– Atleisk. Privalau eiti. Ar galėčiau palydėti tave atgal į vidų? – Koks pareigingas. Taip atsitikdavo su visomis jo moterimis ar nesisekė tik jai? Neteko girdėti, bet nepajėgė įsivaizduoti, kad kuri norėtų girtis, kaip ją pametė Džekas, nes jį pakvietė valdžia.
– Ko karaliui prireikė tokį vėlyvą metą? Ar nelanko savo klubų, nepramogauja? – Dulsė iš karto atpažino adresą – Viljamo IV-ojo rezidencija.
– Anglija niekada nemiega, Dulse. – Džekas meiliai nusišypsojo, jo šypsnys jai pasirodė globėjiškas.
– Džekai, nenurodinėk man, – atšovė Dulsė.
– Rytoj pas tave užsuksiu, – pasiūlė Džekas. Bet ji nepriims jo alyvos šakelės kaip atgailos ženklo.
– Tau manęs nebus namuose. Nesirengiu tapti viena iš tavo lengvai prieinamų moterų, kurios leidžiasi bučiuojamos kada tik sumanai pravažiuoti pro miestą. – Dulsė prasispraudė pro jį, labiau pykdama ant savęs nei jo, nes Džekas visada bus Džekas, kad ir kas iš tiesų tas žmogus. Galvojo, kad praleidusi šitiek laiko klausydamasi gandų, galėjo jau ir susiprasti. Pati ras kelią atgal, o praėjus tinkamam laikui, važiuos namo. Vakaras prarado žavesį. Tačiau Džekas sustabdė ją nuoširdžiai krizendamas, o tai reiškė, kad nė akimirką nepatikėjo jos blefu.
– Dulse, negali manęs ignoruoti. Gerai, neįsileisk į svečius. Bet rytoj vakare pasimatysiu su tavimi. Denbių priėmime, jei prisimeni! – Džekas tyliai šūktelėjo. – Vilkėsiu mėlynai. Gal pervadinkime pokylį Mėlynuoju Denbių pokyliu. Tai būtų mūsų asmeninis pokštas.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
