suėmęs pareigūnas nepadarė klaidų, be to, jūsų ankstesnių prasižengimų sąrašas ilgas, todėl teks sumokėti. Kiek – priklauso nuo jūsų.
Nikas ir toliau sūpavosi su kėde, bet per nugarą nuvingiavo prakaito srovelė. Kalėjimo kamera. Šįkart jie uždarys jį – ne kelioms valandoms, bet mėnesiams, o gal net metams.
– Girdėjau, kalėjimai perpildyti… tai brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams. Gal prokuroras norės tartis?
– Buvo užsiminta ir apie tai. – Ne tik kartėlis, staiga suprato Reičelė. Ne tik pyktis. Dabar vaikino akyse ji matė ir baimę. Jis jaunas ir bijo, o ji nežino, ar galės jam pagelbėti. – Iš parduotuvės pavogta daiktų maždaug už penkiolika tūkstančių dolerių, daug daugiau, nei rasta pas jus. Ten buvote ne vienas, pone Lebekai. Jūs tai žinote, aš žinau ir policininkai žino. Prokuroras taip pat. Pasakykite jiems keletą vardų, suteikite informacijos, kur tie daiktai šiuo metu gali būti, ir aš pasistengsiu, kad jums paskirtų trumpesnį bausmės laiką.
Jo kėdė smarkiai trinktelėjo į žemę.
– Na jau ne, po galais! Aš nesakiau, kad kas nors buvo su manimi. Niekas negali to įrodyti, taip pat negali įrodyti, jog paėmiau daugiau, nei turėjau rankose, kai buvau sugautas.
Reičelė palinko į priekį. Tai buvo vos pastebimas judesys, bet jo pakako, kad Nikas įsmeigtų į ją žvilgsnį.
– Aš jūsų advokatė, pone Lebekai, ir tikrai neleisiu jums meluoti. Jeigu meluosite, paliksiu jus likimo valiai kaip jūsų draugužiai vakar naktį. – Jos balsas buvo monotoniškas, be jokių emocijų, bet Nikas pajuto giliau kunkuliuojantį pyktį. Jam teko pasistengti, kad nesusigūžtų. – Jei nenorite palengvinti sau padėties – jūsų reikalas, – tęsė Reičelė. – Kalėjime praleisite nuo trejų iki penkerių metų, užuot pasėdėjęs pusmetį ir gavęs dar dvejus metus lygtinai. Galėčiau dėl to pasistengti. Vienaip ar kitaip, aš savo darbą atliksiu. Tačiau neužgauliokite manęs čia meluodamas tiesiai į akis, kad viską padarėte vienas. Jūs pernelyg smulki žuvelė, Lebekai. – Ji apsidžiaugė vėl pamačiusi jo veide pyktį. Baimė buvo pradėjusi minkštinti jai širdį. – Buvo apgavystės ir smulkios vagystės, o dabar perėjote į aukštesnę lygą. Tai, ką pasakysite man, liks tarp mūsų, nebent pats norėtumėte paviešinti. Bet turite būti su manimi atviras arba aš išeinu.
– Jūs negalite išeiti. Jus paskyrė mane ginti.
– Galiu atsisakyti. Tada kas nors kitas užims mano vietą. – Ji pradėjo grūsti dokumentus atgal į lagaminėlį. – Jums tai ne į naudą. Aš gera advokatė. Labai gera.
– Jeigu jau tokia gera, kodėl dirbate policijos departamente?
– Sakykim, grąžinu skolą. – Užraktas spragtelėjo užrakinus lagaminėlį. – Tai kaip nuspręsite?
Akimirką Niko veide sušmėžavo abejonė, vaikinas atrodė jaunas ir pažeidžiamas, bet paskui papurtė galvą.
– Savo draugų neįduosiu. Nesitarsiu.
Reičelė nekantriai kvėptelėjo.
– Kai jus suėmė, vilkėjote „Kobrų“ striukę.
Policininkai atėmė ją, kai jį areštavo, taip pat piniginę, diržą ir saują monetų iš kišenės.
– Na ir kas?
– Jie ieškos jūsų draugų, tų pačių, kurie pasipustė padus ir leidžia jums vienam prisiimti kaltę. Apygardos prokuratūra gali tai kvalifikuoti kaip įsilaužimą ir prikabinti stambią vagystę už dvidešimt tūkstančių dolerių.
– Nesakysiu jokių vardų, – pakartojo jis. – Ir nesitarsiu.
– Jūsų lojalumas pasigėrėtinas, bet visai ne vietoje. Padarysiu viską, ką galiu, kad kaltinimai būtų sušvelninti ir teisėjas paskirtų užstatą. Bet nemanau, jog bus mažiau kaip penkiasdešimt tūkstančių. Ar surinktumėte dešimt procentų šios sumos?
„Jokių šansų“, – pamanė Nikas, bet gūžtelėjęs pečiais tarė:
– Paprašysiu, kad kai kas grąžintų skolas.
– Gerai, dar pasimatysime. – Ji pakilo ir išsitraukė iš kišenės vizitinę kortelę. – Jei norėsite pasikalbėti dar prieš pirmą bylos svarstymą arba persigalvosite dėl bendradarbiavimo, paskambinkite.
Reičelė pabeldė į duris ir išėjo joms atsidarius. Staiga kažkieno ranka apsivijo per liemenį. Ji instinktyviai įsitempė, tačiau pakėlusi akis pamatė besišypsantį brolį ir tyliai sušnypštė.
– Reičele, seniai nesimatėme!
– Taip, tikriausiai pusantros paros.
– Pikčiurna. – Dar plačiau išsišiepęs jis truktelėjo ją iš koridoriaus į kabinetą. – Geras ženklas. – Greitai žvilgtelėjęs jai per petį dar spėjo pamatyti vedamą Lebeką. – Vadinasi, jį paskyrė tau. Nepasisekė, brangioji.
Reičelė draugiškai bakstelėjo alkūne broliui į šoną.
– Liaukis piktdžiugiavęs ir atnešk man padorios kavos. – Įsirėmusi klubu į Alekso stalo kampą ji ėmė barbenti pirštais į lagaminėlį. Netoliese žemas drūtas vyras laikė prie smilkinio prispaudęs skarelę ir kartkartėmis tyliai sudejuodamas kalbėjosi su kitu policininku. Kažkas garsia greitakalbe bėrė ispaniškus žodžius. Moteris su mėlyne ant skruosto verkdama sūpavo rubuilį kūdikį.
Policininkų darbo kambaryje buvo visko – nevilties, pykčio, nuobodulio. Reičelė visada manė: jeigu jutimai labai aštrūs, gali čia pajusti ir teisingumo kvapą. Kaip ir jos pačios biure vos už kelių kvartalų nuo čia.
Akimirką Reičelė įsivaizdavo savo seserį Natašą, pusryčiaujančią su šeima gražioje virtuvėje dideliame mielame name Vakarų Virdžinijoje. Arba ryte atidarančią savo spalvingą žaislų parduotuvę. Šis vaizdas privertė ją šyptelėti, kaip ir mintis apie brolį Michailą, ką nors aistringai ar įmantriai drožinėjantį iš medžio saulės nutviekstoje naujoje studijoje arba paskubomis geriantį kavą su žavinga žmonele, kuri netrukus išskubės į savo biurą miesto centre.
O ji štai laukia puodelio tikriausiai labai prastos kavos senamiesčio policijos nuovadoje, prisigėrusioje bėdų kvapų, vaizdų ir garsų.
Aleksas padavė jai kavą ir atsisėdo šalimais ant stalo.
– Ačiū. – Reičelė gurkštelėjo ir susiraukė stebėdama porelę prostitučių, išdidžiai žingsniuojančių iš sulaikymo kameros. Aukštas niūrių akių vyras parą neskustais skruostais praėjo pro jas ir nusekė paskui uniformuotą pareigūną pro duris, vedančias į kameras. Reičelė tyliai atsiduso. – Kas su mumis negerai, Aleksai?
Brolis vėl išsišiepė ir apglėbė ją ranka.
– Kodėl? Ar kad mums patinka plušėti su padugnėmis, kad mažai uždirbame ir nesulaukiame už tai jokios padėkos? Nieko čia blogo. Viskas gerai.
Reičelė sukikeno ir nurijo gurkšnį automobilinės alyvos, čia vadinamos kava.
– Na,
