surasime kitą advokatą. Niekaip nesuprantu, kodėl jis apskritai pasirinko prašmatnią mergužėlę su garsaus dizainerio kostiumėliu! – Jo mėlynos akys sužaibavo, o lūpos, tikusios airių poetui, išsitempė į pašaipų šypsnį.
Iš pykčio Reičelei užsiliepsnojo skruostai, ji kone užspringo ir bedė pirštu lakuotu nagu jam į krūtinę.
– Mergužėlę? Prasikrapštykite akis, drauguži, ir pamatysite, ką vadinate mergužėle, nes…
– Nes pasirūpinsite, kad jūsų vaikinas uždarytų mane į vienutę? – pakišo mintį Zakarijus. „Taip, tikrai dailus veidelis“, – piktai pagalvojo jis. Švelni blyškaus aukso spalvos oda, o akys kaip geras airiškas viskis. Jam reikėjo gatvės kovotojo, o gavo aukštuomenės damą. – Nežinau, kokios gynybos Nikas tikisi iš moters, kuri, užuot dirbusi, bučiuojasi su faru ir tariasi dėl pasimatymo.
– Ne jūsų reikalas, ką aš… – Reičelė sunkiai atsiduso. Nikas. – Kalbate apie Nikolą Lebeką?
– Žinoma, kad apie Nikolą Lebeką. Apie ką dar, po galais, galėčiau kalbėti? – Jis suraukė juodus antakius virš žaižaruojančių akių. – Geriau jau sugalvokite, ką atsakyti, panele, kitaip būsite išmesta iš šio reikalo.
– Sveika, Reičele! – Slaptasis policininkas, persirengęs girtuokliu, priėjo prie jos iš už nugaros. Jis nužvelgė Zaką. – Kas nors negerai?
– Ne. – Nors jos akys liepsnojo pasipiktinimu, Reičelė įstengė išspausti šypsenėlę. – Ne, viskas gerai, Metai. Ačiū. – Ji truputį pasitraukė į šoną ir nuleido balsą. – Neprivalau atsakinėti į jūsų klausimus, Maldūnai. O įžeidinėdamas mane vargu ar priversite jums padėti.
– Jums moka už tai, kad padėtumėte, – atšovė jis. – Tai kiek nulupsite iš vargšo berniuko?
– Atsiprašau?
– Koks jūsų honoraras, brangute?
Reičelė sukando dantis. Kreipinys „brangutė“, jos manymu, nė kiek nesiskyrė nuo „mergužėlės“.
– Aš esu visuomeninė gynėja, Maldūnai, ir man paskirta Lebeko byla. Tai reiškia, kad jis man nesumokės nė sudilusio skatiko. O aš nieko neskolinga jums!
– Visuomeninė gynėja? – Jis trūktelėjo ją nuo šaligatvio ir Reičelė vos neatsitrenkė į pastato sieną. – Kurių galų Nikui prireikė visuomeninės gynėjos?
– Jis neturi darbo nei pinigų. O dabar, jeigu leisite… – Ji uždėjo ranką Maldūnui ant krūtinės ir stumtelėjo. Tikriausiai būtų lengviau pastūmusi plytų sieną sau už nugaros.
– Nikas prarado darbą? Bet… – Žodžiai nutrūko. Šįkart jo akyse Reičelė įskaitė kažką kita, ne pyktį. Galbūt nuovargį. Lašelį nevilties. Pasidavimą. – Galėjo kreiptis į mane.
– O kas, po galais, jūs toks?
Zakas persibraukė ranka veidą.
– Jo brolis.
Reičelė papūtė lūpas ir kilstelėjo antakį. Ji žinojo, kaip veikia gaujos, ir nors Zakas atrodė ganėtinai šiurkštus, kad tiktų „Kobroms“, jis buvo truputį per senas būti gaujos nariu.
– Negi „Kobros“ neturi amžiaus limito?
– Ką? – Jis nuleido nuo veido ranką ir vėl sutelkė dėmesį į Reičelę. – Ar aš panašus į banditą?
Pakreipusi galvą į šoną Reičelė nužvelgė jį nuo nudrengtų sportbačių iki susivėlusios tamsios ševeliūros. Maldūnas buvo panašus į gatvės chuliganą, galintį lengvai prasiskinti kelią skersgatviuose ir tamsiose alėjose, daužydamas priešininkus dideliais kumščiais. Liesas šiurkščių bruožų veidas ir degančios akys vertė ją manyti, kad jam patinka knežinti makaules, su malonumu suknežintų ir jos.
– Tiesą sakant, nesunkiai jus tokiu palaikyčiau. O manieros tai tikrai tinka nusikaltėlių pasaulio atstovui. Esate storžieviškas, kandus ir piktas.
Jam nė velnio nerūpėjo, ką ji mano apie jo išvaizdą ir elgesį, bet atėjo metas viską paaiškinti.
– Aš esu Niko brolis, tiksliau, įbrolis. Jo motina ištekėjo už mano tėvo. Aišku?
Reičelės akys išliko budrios, bet dabar jose sužibo susidomėjimo kibirkštėlė.
– Nikas sakė, kad neturi giminaičių.
Akimirką jai pasirodė, jog plieninėse jo akyse pamatė nuoskaudą. Staiga ji dingo ir vėl liko tik šiurkštumas.
– Jis turi mane, visai nesvarbu, nori to ar nenori. Aš galiu sau leisti pasamdyti tikrą advokatą, todėl norėčiau, kad man viską papasakotumėte, o toliau reikalus perimsiu pats.
Šįkart ji ne tik tvirtai sukando dantis, bet ir beveik suurzgė.
– Taip jau nutiko, kad aš esu tikra advokatė, Maldūnai. Jeigu Lebekas nori kito gynėjo, tegul pats ir pasako.
Jis pasistengė sukaupti paskutinius kantrybės likučius.
– Tai mes išsiaiškinsime vėliau. O dabar norėčiau sužinoti, kas, po perkūnais, čia dedasi.
– Gerai, – piktai iškošė Reičelė ir žvilgtelėjo į laikroduką. – Galiu skirti jums penkiolika minučių su sąlyga, kad kalbėsimės, kai aš valgysiu. Po valandos turiu būti teisme.
2
Elegantiška, seksuali, vilkinti trijų dalių kostiumėlį, – Zakas pamanė, kad taip atrodanti mergina pasirinks kokį nedidelį madingą restoranėlį, kur galima paskanauti įmantrių makaronų patiekalų užsigeriant baltuoju vynu. Tačiau ilgakojė Reičelė dideliais žingsniais nužirgliojo šaligatviu, jam net nereikėjo lėtinti tempo.
Sustojusi prie gatvės prekiautojo ji užsisakė dešrainį – su įvairiausiais priedais – ir gazuoto gėrimo, tada pasitraukė į šalį leisdama išsirinkti Zakui. Nuo minties apie ką nors panašaus į dešrainį tokį ankstyvą metą jam net sutraukė skrandį. Todėl nusprendė apsiriboti tik gazuotu gėrimu – su daug cukraus ir kofeino – ir cigarete.
Reičelė atkando pirmą kąsnį, nuo nykščio nusilaižė garstyčias. Per svogūnų ir kitų pagardų kvapą Zakas pajuto silpną jos kvepalų aromatą. Lyg eitum per džiungles, susiraukęs pagalvojo. Aštrūs, nemalonūs kvapai ir staiga visai netikėtai užuodi egzotišką, viliojantį vijoklinį augalą, apsipylusį ryškiais, gardžiai kvepiančiais žiedais.
– Jis kaltinamas vagyste su įsilaužimu, – pilna burna pasakė Reičelė. – Nedaug šansų, kad pavyks kaip nors sušvelninti bausmę. Buvo sugautas lipantis per langą su kelių tūkstančių dolerių vertės vogtais daiktais.
– Na ir kvailys. – Zakas vienu gurkšniu nugurkė pusę skardinės gėrimo. – Jam visai nėra reikalo vogti.
– Tai visai nesvarbu. Jis buvo sučiuptas, pareikšti kaltinimai,
