tik jam teko matyti. Ne vien dėl tobulai lygios auksinės odos, ne vien dėl nuostabių skruostikaulių ir putlių rausvų lūpų. Dėl to, kas po oda, dėl to gyvybingumo ir aistros, pakaitomis jį žavėjusių ir trikdžiusių.
Alesės juoke, kiekvienoje šypsenoje, net menkiausiame krustelėjime slypėjo daugiau gyvybės ir džiaugsmo, nei įsimintiniausiose jo gyvenimo akimirkose. Štai kodėl jis buvo pakerėtas nuo tada, kai vaikystėje pirmąsyk vogčiomis į ją žvilgtelėjo.
Jo akyse ji buvo angelas, nė kiek nepanaši į pabaisas, kokiais jam apibūdino visus Batalijas.
Tačiau jis niekada jos nelietė. Niekada nesulaužė nebylaus įsako, duoto tėvui ir seneliui. Nes ji buvo Batalija, o jis – Koretis – abi šeimos nesutarė jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Jam buvo draudžiama net kalbėtis su ja ir vaikystėje tam nurodymui jis nepakluso tik vieną kartą.
O dabar, kai Salvatorė sumąstė galintis gauti iš to naudos, Alesė parduodama Aleksandrui kaip koks gyvulys. Matėjus sugniaužė kumščius, o viduje susisuko pyktis, kurio nejuto daugiau nei trylika metų. Jame riaumojo įsiūtis, kurį įprastai laikydavo tarsi įšaldęs lede. Matėjus baiminosi, kad jis gali ištrūkti, nes žinojo, kas tuomet nutiktų.
Jo negalės kaltinti dėl to, ką padarys, jei teks stebėti, kaip Aleksandras paliečia Alesę. Pabučiuoja ją.
Staiga Alesė sustingo, o didelės tamsios akys ėmė bėgioti tarp Aleksandro ir jo. Jos akys. Tas akis nuolat regėdavo sapnuose.
Alesės ranka nusviro prie šono ir ji paleido rožių puokštę, bažnyčioje staiga stojus tylai, ši garsiai šlumštelėjo ant akmeninių grindų.
Paskui ji apsisuko, suėmė sunkios nėrinių suknelės priekį ir nubėgo taku atgalios. Bėgant balta medžiaga vilnijo aplink jos kojas. Ji atsigręžė tik vieną kartą. Pažvelgė į Matėjų išplėstomis išsigandusiomis akimis.
– Alese! – nesusilaikė jis. Jos vardas ištrūko iš lūpų, o kūnas pašoko iš klauptų. Jis taip pat pasileido bėgti. – Alese!
Matėjaus žodžiai paskendo susirinkusiųjų murmesyje. Bet jis vis tiek bėgo. Žmonės ėmė stotis ir plūsti į taką užtverdami kelią. Minios veidai susiliejo, jis nesuprato, ką palietė, ką stumtelėjo šalin vydamasis nuotaką.
Kai pagaliau išlėkė pro laukujes bazilikos duris, Alesė jau sėdo ant galinės limuzino, turėjusio po ceremonijos išvežti ją ir jaunikį, sėdynės, stengdamasi sugrūsti į automobilį didžiulį sijoną ir šleifą. Išvydus jį jos veidas pasikeitė. Akyse nušvito viltis, kuri įsigavo giliai į jo krūtinę ir suspaudė širdį. Stipriai.
– Matėjau.
– Ką darai, Alese?
– Turiu išvažiuoti, – pasakė su baime žvelgdama kažkur už jo. Matėjus suprato, kad ji bijo savo tėvo. Ūmai jį apėmė noras jos baimes sunaikinti. Padaryti taip, kad jai niekada daugiau nereikėtų bijoti.
– Kur? – kimiai paklausė jis.
– Į oro uostą. Susitikim ten.
– Alese…
– Prašau, Matėjau. Lauksiu, – ji užtrenkė limuzino dureles ir automobilis išsuko iš stovėjimo aikštelės tą akimirką, kai iš bažnyčios išėjo jos tėvas.
– Tu! – užsipuolė jį Antonionis. – Ką padarei?
Už jo pasirodė Aleksandras iš įsiūčio liepsnojančiomis akimis.
– Taip, pusbroli, ką gi tu padarei?
***
Alesės rankos, atsiskaitant su drabužių pardavėja, virpėjo. Jai niekada neleisdavo lankytis panašiose parduotuvėse. Tėvo manymu, tokia vieta, prekiaujanti masinės gamybos drabužiais, yra prasčiokiška. Netinkanti Batalijai. Tačiau džinsai, marškinėliai ir sportiniai bateliai, tiko būtent todėl, kad buvo prasčiokiški. Tokius dėvėtų bet kokia moteris. Batalija tokių nevilkėtų. Tarsi Batalijos turėtų pinigų gyventi taip, kaip dėjosi gyveną. Jos tėvas viską, ką jie turėjo, buvo pasiskolinęs, kad išlaikytų įvaizdį, esą jų galia neišmatuojama. Jo, kaip Prekybos ir nekilnojamojo turto ministerijos vadovo, pareigos gal ir užtikrino tam tikrą galią, kuria jis lengvai ir su džiaugsmu manipuliavo, bet jos nepakako garantuoti tokiam pačiam pinigų srautui, koks plūsdavo iš senelio įmonės, pasižymėjusios nekokia reputacija.
Pardavėja smalsiai žiūrėjo į ją ir Alesė ją suprato. Iš tiesų keista mažoje turistinėje parduotuvėje matyti drebančią be jaunikio nuotaką, tebedėvinčią suknelę ir nuometą.
– Ar galiu pasinaudoti matavimosi kabina? – sumokėjusi už prekes paklausė ji.
Naudodamasi tėvo pinigais, kad galėtų ištrūkti, jautėsi prastai.Dar bjauriau buvo dėl to, kaip juos gavo. Ji tikriausiai atrodė įspūdingai, kai tebevilkėdama vestuvinę suknelę banke reikalavo grynųjų, nuskaitytų iš kortelės su tėvo vardu.
– Aš – Batalija, – kalbėjo susireikšminusi, kaip išmoko iš Antonionio. – Man galima naudotis šeimos pinigais.
Alesė būtinai turėjo gauti grynųjų, nes žinojo, kad negalima palikti pėdsakų. Bent jau tuo pravertė šeima, kaip visiems žinoma, veikusi kitoje įstatymo pusėje. Kaip ir per gyvenimą sukaupta patirtis, kad visiškai pasitikint savimi galima gauti dalykų, kurių neturėtum gauti. Puikiausias to pavyzdys – pinigai jos rankinėje.
– Žinoma, – atsakė kasininkė.
Alesė nuėjo į matavimosi kabiną ir ėmė lįsti iš dusinančios pasibaisėtinos suknelės. Suknelės, kurią jai išrinko senamadiškas tėvas. Skaisti nuotaka balta suknele.
Jei tik jis žinotų.
Ji siektelėjo ranka už nugaros, timptelėjo užtrauktuko pakabuką, stumtelėjo krinoliną žemyn ir išlipo iš medžiagos krūvos. Užsitempė džinsus ir per galvą įlindo į tamprią juodą palaidinę.
Po akimirkos išėjusi iš kabinos nusipirktomis gumytėmis surišo ilgus tankius plaukus. Paskui gailėdamasi, kad nenusipirko kojinių, apsiavė sportinius batelius ir atsitiesė.
Galiausiai atsikvėpė. Pasijuto savimi. Alese.
– Ačiū, – padėkojo kasininkei. – Suknelę pasilikit. Jei norit, parduokit.
Į šurmuliuojančią gatvę iš parduotuvės išlėkė pagaliau galėdama kvėpuoti. Pagaliau.
Limuziną Alesė paliko prie banko, įteikusi vairuotojui dosnių arbatpinigių už pagalbą bėgant. Susistabdyti taksi prireikė vos akimirkos.
Atsisėdo gale prie krūtinės spausdama rankinę.
– Į Katanijos oro uostą, per favore1.
– Naturalmente2.
***
Matėjus prie bazilikos neužsibuvo. Jis išvengė piktų pusbrolio klausimų, sėdo į sportinį automobilį
Prašau (it.) (čia ir toliau vert. pastabos).
* Žinoma (it.)
