ne nuo to vyro. Nuo vyro, kuris jos tikrai nenori.
Bet kartą norėjo.
Nuo tos minties apėmė įsiūtis, išdidumas. Taip, norėjo. Ir ne kartą – tikriausiai taip ji ir pastojo. Nes mylėdamiesi lovoje jie naudojosi apsaugos priemonėmis, bet ankstyvą rytą kartu maudėsi duše, o tada… tada nė vienas jų nesusimąstė ir nenorėjo gaišti laiko.
Per garsiakalbį pasigirdo balsas – paskutinis kvietimas skristi į Niujorką.
Alesė atsistojo, pasiėmė rankinę – vienintelį daiktą, kurį turėjo, vienintelį, kuris priklausė jai, – ir parodė darbuotojui bilietą.
– Skrendate į Niujorką? – pasitikslino jis.
Ji giliai įkvėpė.
– Taip.
ANTRAS SKYRIUS
Jis nė neatidarė elektroninių laiškų, kuriuos ji vis siuntė. Alesė tai žinojo, nes gavėjui perskaičius laišką turėjo gauti pranešimą, bet negavo nė vieno.
Jis neatsiliepė ir į skambučius. Nei skambinant į biurą, nei į mobilųjį telefoną, nei į Korečių palazzolo, nei į jo asmeninį namą už Palermo.
Matėjui Korečiui jau kelias savaites puikiai sekėsi nekreipti į ją dėmesio, kol ji tūnojo Karolinos bute. Karolinos, draugės, kuri ir įkalbėjo ją Niujorke surengti mergvakarį. Viską apsvarsčius, tai reiškia, kad ji iš dalies Alesei skolinga, nes tas mergvakaris kaltas ir dėl jos problemų, ir dėl nėštumo.
Ne, taip nesąžininga. Tai ji kalta. Na, didele dalimi. Likusi kaltė slegia Matėjų Koretį. Slėpynių meistrą ir talentingą skambučių vengėją.
Alesė norėjo išsiversti ir be jo, bet nežinojo, ką daryti. Buvo labai pavargusi. Nuolat liūdėjo. Tėvas į skambučius taip pat neatsiliepdavo, o broliams ir seserims, brangiausiems žmonėms jos gyvenime, buvo uždrausta su ja bendrauti. Tai skaudino ir liūdino.Be jų ji jautėsi pasimetusi. Didžiąją gyvenimo dalį jie buvo jos variklis, suteikęs prasmės, stiprybės, atsakomybės jausmą. Be jų ji jautėsi netvirtai.
Žinoma, Alesė turėjo išeitį. Nutraukti nėštumą ir grįžti namo. Maldauti tėvo ir Aleksandro atleidimo. Bet ji nepajėgė apie tai galvoti. Gyvenime ir taip daug neteko ir nors dėl kūdikio, dėl to, ką jis jai reiškia, jautėsi labai pasimetusi, labai išsigandusi, negalėjo nė pagalvoti, kad netektų viduje plazdančios gležnos gyvybės.
Netrukus baigsis pinigai. Tada liks viena ir be skatiko, tuo tarpu Matėjus Koretis leis pinigus sportiniams automobiliams ir prašmatniems viešbučiams.
Alesė daugiau to nepakęs. Jau nusprendė: jei jis nenori dalyvauti jų kūdikio gyvenime, turės pats tai pasakyti jai į akis. Turės atsistoti priešais ją ir atsisakyti jų vaiko tiesiogiai, o ne paprasčiausiai nepaisydamas elektroninių laiškų ir žinučių. Turės tą atsisakymą paversti veiksmu.
Taip, permiegodama su juo ir nepasakydama apie Aleksandrą pasielgė nesąžiningai. Bet tai Matėjui nesuteikė teisės atsisakyti vaiko. Jų vaikas nekaltas dėl jos kvailumo. Būsimas kūdikis – vienintelis nekaltas padėties dalyvis.
Ji pažvelgė į šviečiantį telefono ekraną. Buvo įsijungusi Twitter paskyrą ir pasiruošusi susisiekti su visomis vietinėmis naujienų agentūromis.
Alesė įkvėpė ir ėmė rinkti tekstą.
***
@theobserver @NYTnews @Hbpress Ketinu paskelbti svarbų pranešimą dėl Matėjaus Korečio ir vestuvių skandalo. Luxe viešbutis, 3-ioji gatvė.
***
Tada ji išlipo iš taksi ir priėjo prie pagrindinių laiptų, vedančių į visame pasaulyje žinomą Matėjaus viešbutį, kuriame, pasak gandų, jis buvo apsistojęs, nors niekas negalėjo to patvirtinti, ir ėmė laukti.
Gatvėjebuvo spūstis, žmonės brovėsi vieni pro kitus, ėjo nunarinę galvas nė nepažvelgdami į ją. Bet tada pradėjo rinktis žurnalistų komandos.
Iš pradžių atvyko viena, paskui kita, dar kita. Kai kurie iš naujienų agentūrų, kurių ji į pranešimą neįtraukė. Nedidelė miniatraukėžvilgsnius, taigi kai kurie praeiviai ėmė būriuotis, kad pažiūrėtų, kas vyksta.
Tai svarbi naujiena – šito nepaneigsi. Vyravo prielaida, kad ji pabėgo su Matėjumi, bet tai nė kiek nepanašu į tikrovę. Ir ji ketino žurnalistams pateikti didelę dalį tiesos.
Netrukus jie patraukė ir viešbučio darbuotojų dėmesį, o tai jos plane buvo svarbiausia.
Iš pastato išėjo elegantiškai apsirengęs vyras, nutaisęs budrią išraišką.
– Ar galiu kuo nors padėti?
Alesė atsigręžė į jį.
– Aš tik noriu šį tą pranešti. Būtų gerai, jei pakviestumėte Matėjų.
– Ponas Koretis čia neapsistojęs.
– Panašiai sakoma istoriniuose romanuose, kad ko nors nėra namie, ar ne? Jis čia, tik nenori, kad kiti apie tai žinotų.
Žurnalistai susidomėję stebėjo pokalbį, pradėjo švysčioti vieno fotoaparato blykstė, jai įkandin pasekė ir kitos.
– Ponas Koretis ne…
Ji vėl į jį atsisuko.
– Gerai, jei ponas Koretis tikrai neapsistojęs, galite čia pastovėti ir pasiklausyti, ką pasakysiu, o vėliau perduoti viršininkui, kai nunešit jam vakarienę į kambarį, kuriame jis nėra apsistojęs.
Alesė atsigręžė į žurnalistus ir staiga oficialus pranešimas spaudai, kurį ji vakar mokėsi valandų valandas, regis, subyrėjo galvoje – pasidarė neįmanoma jį vėl sudėlioti, kad skambėtų suprantamai.
Ji sunkiai nurijo seiles žvelgdama į viešbučio panoramą, regėdama betoną, stiklą ir plieną. Automobilių triukšmas kurtino, o nuo prieš akis judančio eismo sukosi galva.
– Žinau, kad apie vestuves daug kalbėta. Ir kad pagrindinė naujiena ta, esą Matėjus paskui mane išbėgo iš bažnyčios. Na, tai dar ne viskas.
Blykstės ją akino, diktofonai lindo prie veido, jos balsą ėmė užgožti klausimai. Apimta silpnumo Alesė pradėjo virpėti ir jau ne pirmą kartą susimąstė, ar yra sveiko proto.
Jos gyvenimas Sicilijoje buvo tylus, privatus, tekėjo šeimos apsupty ir buvo toks uždaras, kad norėdama ištverti ji kliovėsi vaizduote, tikėjimu, jog ateityje laukia kažkas didingesnio. Dėl to buvo linkusi mintyse romantizuoti didingus poelgius. Manė galinti pakeisti net niūriausią padėtį. Tikėjo, kad galiausiai viskas bus tobula ir ji sugebės pasiekti laimingą pabaigą.
Taip Alesė elgėsi ir per mergvakarį. Niujorkas buvo visai kitoks nei kaimelis, kuriame užaugo. Gerokai didesnis, judresnis. Vien būdama ten jautėsi kaip sapne, todėl kai susitiko su Matėjumi, atrodė paprasta ir logiška prie jo prieiti, pasukti taku, kuriuo nuvedė abipusė trauka. Tai puikus pavyzdys jos polinkio labiau kliautis fantazija ir tikėjimu laiminga pabaiga, nei sveiku protu.
