teko kelis kartus pailsėti – ir visi kartai buvo susiję su Alese. Tai leido išvysti, kuo Matėjus galėtų tapti, jei jame gyvenantis pasibaisėtinas šaltis susitiktų su aistringa liepsna.
Alesė – jo silpnybė. Silpnybė, kuriai neturėjo pasiduoti ir kuriai tikrai daugiau nebepasiduos.
Jo žvilgsnis veidrodyje, kabančiame už baro, susidūrė su tamsiomis akimis. Akimis, kurias bet kur atpažintų.
Staigiai atsisuko, išvydo ją ir neteko kvapo.
Padėjo gėrimą ant baro ir perėjo pilnutėlę patalpą nutoldamas nuo bendradarbių.
– Alese, – pirmąkart per trylika metų kreipėsi tiesiogiai į ją.
– Matėjau, – jo vardas jos lūpose nuskambėjo taip saldžiai.
Praėjo mėnuo nuo kartu Niujorke praleistos nakties, nuo, kaip jis manė, atsitiktinio susitikimo. Dabar ėmė abejoti.
Praėjo visas mėnuo, o jis vis dar juto jos skonį ant liežuvio, vis dar juto švelnius krūtų kauburėlius delnuose. Vis dar girdėjo, kaip ji trūksmingai dūsauja iš geismo, juodviem keliant vienas kitą į malonumo aukštumas.
Ir nuo tada Matėjus negeidė jokios kitos moters.
Jie vos spėjo įeiti į viešbučio kambarį, nes per stipriai vienas kito troško. Jis užtrenkė ir virpančiais pirštais užrakino duris, spausdamas jos kūną prie sienos. Alesės suknelė buvo ilga, su nuostabiu skeltuku šone, atidengiančiu tvirtas įdegusias kojas.
Matėjus suėmė pirštais jos šlaunį ir kilstelėjęs uždėjo koją sau ant klubo įremdamas kietą erekciją į minkštą jos lytį.
To nepakako. Niekada nepakaktų.
Matėjus sustojo prie raudono šviesoforo signalo draskomas nekantrumo. Troškimas – toks, kokį jam teko patirti tik kartą, – tarsi žvėris ėdė ir riaumojo viduje.
Pagaliau ji buvo nuoga, išlaisvintos krūtys spaudėsi prie jo krūtinės. Turėjo ją paimti. Kūnas tirtėjo iš geismo.
– Ar pasiruošusi man, cara mia?
– Tau aš visada pasiruošusi.
Matėjus įsiskverbė į jos kūną, kuris buvo labai ankštas, daug ankštesnis, nei jis tikėjosi, nei kada nors patyrė. Alesė tyliai šūktelėjo ir šįkart ne iš malonumo susmeigė nagus jam į odą.
Nekalta.
Jo. Vien tik jo.
Tačiau ji nebuvo jo. Tai buvo melas. Kitą rytą Alesė dingo. O kai jis grįžo į Siciliją, ją taip pat ten išvydo.
Jį pakvietė į šeimos vakarėlį, bet Matėjus nežinojo, kad ten bus visų Korečių šeimos kartų atstovai. Nežinojo, kad tai sužadėtuvių vakarėlis, skirtas Aleksandrui ir Alesei. Vakarėlis, skirtas atšvęsti kivirčo baigtį, partnerystės tarp Batalijų ir Korečių pradžią, galimybę atnaujinti prieplauką Palerme ir sustiprinti šeimos įmonę.
– Ar judu su Alese seniai susižadėję? – paklausė jis ir net teiraudamasis Aleksandro žiūrėjo tik į ją.
– Kurį laiką. Bet prieš paskelbdami norėjome palaukti, kol bus sutarta dėl visų smulkmenų.
– Aišku, – tarė jis. – O kada palaimingasis įvykis?
– Po mėnesio. Nėra prasmės laukti.
Pliūpsnis seno įsiūčio pradegino jame įsitaisiusią aistrą. Kai jis pasiguldė ją į lovą, ji buvo susižadėjusi su Aleksandru. Tą naktį, kai jam atsidavė, ji jau ketino ištekėti už kito.
O pastarąjį mėnesį Matėjus buvo priverstas stebėti Alesę įsikibusią į pusbrolio parankę. Matant, kaip didžiausias priešininkas turi tai, ko jis norėjo labiau nei oro, jam virė kraujas. Tai buvo vienintelis dalykas, kurio visada norėjo, bet niekada neleido sau pasiimti.
Stebėdamas juodu kartu Matėjus troško smurtauti. Norėjo patraukti Aleksandro rankas nuo jos ir parodyti, kas būna, kai vyras paliečia tai, kas priklauso jam.
Net dabar nuo tos minties jį užliejo šleikštulio banga.
Ką gi jam darė Alesė? Šita savininkiškumo banga, šita paskandinti besikėsinanti aistros srovė jam nėra būdingos. Jis – vyras, pasikliaujantis protu, vyras, kuriam svarbiausia logika ir faktai, pareiga ir garbė.
Kai Matėjus elgdavosi priešingai, kai pasiduodavo jausmams, kildavo pernelyg didelis pavojus. Jis Koretis, drėbtas iš tokio paties molio kaip tėvas ir senelis, nulipdytas iš godulio, smurto ir aistros pinigams bei nežabotai galiai.
Net remdamasis logika ir protu galėjo pateisinti veiksmus, kurie daugumai keltų pasibaisėjimą, – ir pateisino. Jis negalėjo nė pagalvoti, kas nutiktų, jei gyventų nesitvardydamas.
Todėl visose gyvenimo srityse vengdavo aistros.
Išskyrus vieną.
Matėjus pasuko automobilį į kelkraštį, nuspaudė stabdžius ir išjungė variklį – krumpliai net degė stipriai gniaužiant vairą, kvėpavo greitai ir paviršutiniškai.
Jis kaip nesavas. Būdamas su Alese nebepažindavo savęs.
Iš to nebus nieko gero. Visą gyvenimą stengėsi pakeisti vyrą, kuriuo jam, regis, buvo lemta būti. Stengėsi išlaikyti kontrolę, pasukti gyvenimą kita kryptimi, nei jį būtų pastūmėjęs tėvas.
Alesė tai sukompromitavo. Išbandė jo ryžtą.
Matėjus perbraukė pirštais plaukus stengdamasis atsikvėpti.
Paskui pasuko raktelį, ir variklis suriaumojęs vėl atgijo. Tada apsuko automobilį ir nuvažiavo tolyn nuo oro uosto, tolyn nuo miesto.
Spustelėjęs mygtuką prietaisų skydelyje susisiekė su asmenine padėjėja.
– Liucija?
– Sì?
– Kol nepranešiu, neperjunk man skambučių.
***
Praėjo trys valandos. Alesės tėvas su savo žmonėmis neįsiveržė į oro uostą tik todėl, kad nė neįsivaizdavo, jog ji pasielgs taip įžūliai ir pabėgs iš miesto.
Alesė pasimuistė ant plastikinės kėdės ir vėl nusišluostė skruostą, nors ašaros jau spėjo išdžiūti. Jos išseko. Nuo tada, kai atvažiavo, nieko daugiau nedarė, tik verkė.
O kai tapo aišku, kad Matėjus neatvyks, dar verkė.
Paskui, kai staiga prireikė nueiti į tualetą ir kabinoje išsivemti, ji ir vėl pravirko.
Tada liovėsi, kol nuėjo į vieną oro uosto parduotuvių ir įsigijo daiktą, kurio pastarąją savaitę vengė.
Paskui vėl pravirko, kai nėštumo testas parodė dvi rausvas teigiamas taip-tu-laukiesi-kūdikio juosteles.
Dabar
