style="font-size:15px;"> Sunkiausia bus pranešti šią žinią šeimai ir draugams.
Apsvilusių spragėsių kvapas grąžino Risę į realybę ir ištraukusi maišelį ji supylė jo turinį į dubenį. Paėmusi jį viena ranka, čiupo šampaną į kitą ir išskubėjo pro duris. Kai įėjo į verandą, iš kurios atsivėrė vaizdas į kiemą, o toliau matėsi stadione sportuoti besirenkantys vaikinukai, ji išgirdo Marnės sakinio pabaigą.
– Bus nustabios vestuvės, – nutęsė blondinė.
Risės širdis apmirė.
– Kieno vestuvės? – paklausė Risė sugrįžusi pas tris geriausias drauges.
Džinos britišką akcentą stipriai persmelkė sarkazmas:
– Marnės vyresniojo brolio Karterio ir jo brangiosios mergaitės iš pietų. – Ji pačiupo butelį iš Risės tarsi nekantrautų išgerti. – Kur taip ilgai užtrukai? – Šiek tiek susiraukusi paklausė Džina. – Ir kaip žmonės gali būti tokie kvaili, kad būdami mūsų amžiaus tuoktųsi?
Risė apstulbusi sumirksėjo ir stovėjo tylėdama.
Kesė, žiūrėdama išmintingu žvilgsniu, suraukė nosį:
– Tu sudeginai spragėsius.
O gal svilėsių kvapas sklido nuo Risės smegenų, kurios įnirtingai ieškojo būdo pranešti draugėms apie savo planus? Kaip ji turėtų pasakyti džiugią naujieną po to, kai Džina paskelbė, kad tuoktis tokio amžiaus yra absurdiška? Džina atkimšo šampaną ir pripildė taures, o Risė susmuko ant kėdės ir padėjo dubenį ant stalo prieš drauges.
– Kiek žavingų vyrų, – pasakė Džina stebėdama bėgikus, besiruošiančius treniruotei. Jos visos pažvelgė į ilgų tvirtų kojų virtinę, įtemptus raumenis ir susiraizgiusias sausgysles, įdegusius veidus, apšviestus vėlyvos popietės saulės. – Kaip gera, kai gali tiesiog pasidulkinti, o tada viską pamiršti.
Šie žodžiai – netgi iš Džinos lūpų – buvo pernelyg šokiruojantys.
Risė prisimerkusi pažiūrėjo į Džiną.
– Kas tau šįvakar atsitiko?
– Nieko. – Džina susiraitė giliau kėdėje.
– Prisipažink, Džina, – Marnė kreipėsi į brunetę. – Pagrindinė priežastis, dėl kurios nusprendei gyventi kartu su mumis, buvo ta, kad Risės namo langai išeina tiesiai į stadioną.
– Tikra tiesa. Bet taip pat dievinu mūsų naktinius raganiškus pasisėdėjimus verandoje. – Džina įsimetė į burną spragėsį ir susiraukė. – Apdegusius spragėsius ir Dom Pérignon1, – toliau vardijo ji. – Degu iš smalsumo pamatyti, kokias vieną dieną iškelsi vestuves, Rise.
Risės širdis šoktelėjo. Ar greitas susirašymas metrikacijos skyriuje tiks? Tikriausiai, ne…
Bet Džina, mieloji cinikė Džina, dar pablogino situaciją sakydama:
– Ir kadangi esi vienintelė Parko Alėjos princesė tarp mūsų – o aš niekada neplanuoju prisirišti prie vieno vyro – turėsiu susirasti savo antrąją pusę per tave. Tad geriau tegul jos būna pasakiškos. Risė gurkštelėjo šampano ir sukosėjo.
– Ceremonija visiškai nesvarbi, svarbu vyras. Man užteks ir labai paprastų vestuvių.
Pašaipus draugių juokas visai nepadrąsino. Nejaugi jos iš tiesų laikė ją tokia lėkšta?
– Dėl Dievo! Paprasti studentai gyvena bendrabučiuose arba butuose, o tau tėvai nupirko nuostabų namą universiteto miestelyje, – nusišaipė Džina.
– Ir pasamdė tarnaitę, – tęsė Kesė.
– Būtent, – pritarė Džina. – Tad supranti, kad jie iškels tau tokią puotą, kuri niekuo nenusileis karališkos šeimos vestuvėms.
– Mieloji, galbūt šiuo metu ir esi susižavėjusi Meisonu, – įsiterpė Marnė, o jos pietietiškas akcentas pailgino paskutinį žodį. – Bet žinai, kad galiausiai ištekėsi už kokio nors įtakingo Volstryto magnato, kurį parinks tavo mama ir tėtis…
– Ne, – paprieštaravo Risė taip griežtai, kad visos trys merginos nustebusios atsisuko į ją.
Ji akimirką nutilo, norėdama subrandinti mintį. O mintis buvo ta, kad šiuo atveju jos auklėjimas buvo nesvarbus, nepaisant draugių nuomonės.
– Kai ištarsiu taip, tai bus tik iš meilės! – Risė stengėsi suvaldyti balsą. – Ir visiems laikams, – pasakė ji parodydama karinį identifikacinį pakabuką2, paslėptą po palaidine.
Meisonas užkabino jį šį rytą, liepdamas galvoti apie jį tol, kol jie vėl susitiks metrikacijos skyriuje. Paprasta grandinėlė, ant kurios kabojo pakabukas su Meisono vardu ir duomenimis, jai buvo daug brangesnė už penkių karatų sužadėtuvių žiedą. Ar net smaragdinį Tiffanypakabuką, kurį tėvai jai padovanojo gimtadienio proga.
Jos tėvai.
Risės pirštai suspaudė pakabuką.
– Kai tekėsiu, – toliau kalbėjo ji, – pinigai ir statusas neturės jokios reikšmės.
Džina skeptiškai pakėlė antakį.
– Ar sakei tai tėvams?
– Man devyniolika, – pareiškė Risė galutinai atsisakiusi minties atskleisti paslaptį. – Ir man nebereikia leidimo vedyboms. – Nustumdama nerimą į šalį ji pakėlė taurę ir pakeitė temą. – Už mūsų, kaip kambario draugių, paskutinį vakarą!
Staiga apsiniaukusiais veidais merginos irgi pakėlė taures ir prisirišimo jausmas suspaudė krūtinę.
– Juk žinot, kad myliu jus? – Risė paeiliui pažvelgė visoms į akis. Ji žinojo, kad merginos atleis jai už naujienos nutylėjimą, kol ji oficialiai taps ponia Meison Hiks. – Bet tuo nuostabiojo ketvertuko nuotykiai jokiu būdu nesibaigia, – pasakė ji ir viltingai nusišypsojo. – Tai tik pradžia.
1
Po dešimties metų
Belingtono kaimelis, Hamptonas
Risė stovėjo ant nedidelės platformos elegantiškoje svetainėje, apstatytoje aštuoniolikto amžiaus baldais, ir rankomis lygino atlasą. Vestuvinė suknelė puikiai prigludo prie jos liemens, aptempė klubus, o žemiau išplatėjo į pasakišką banguojantį tiulio verpetą, grakščiai krintantį ant žemės.
Ji turėjo vieną rūpestį dėl šios suknelės, kuris, deja, vis augo. O tiksliau sakant – mažėjo. Risė susiraukusi įkišo ranką į korsetą be petnešėlių ir pataisė dešinę krūtį.
– Nesivargink, – taisydama korseto siūles Amberė žiūrėjo į ją iš žemę
Prancūziško šampano rūšis.
Identifikavimo žetonas, kitaip dar vadinamas
