taikliai pataikantys į esmę to, kas traukė moterį prie vyro.
Jėga. Galia. Laukinis vyriškumas.
Risė pasistengė, kad balsas skambėtų ramiai.
– O paskutinį kartą, kai tave mačiau, vos išvengei metalinio pakabučio, kurį mečiau.
– Tu gerai nusitaikei.
Griežtai suspaudusi lūpas ji pasakė:
– Geriau būčiau pasinaudojusi tavo beisbolo lazdą.
– Vis tiek tai buvo gera įžanga skyryboms pareikalauti. – Jo akių kampučiuose atsirado raukšlelės. – Kurių pagrindas buvo charakterių nesutapimas, jei teisingai pamenu.
Ji aukščiau pakėlė smakrą.
– Labiau tiktų laikinas pamišimas.
– Aistros sukelta pamišimo būsena.
Ją tarsi ugnies pliūpsnis perliejo karštis, nors Meisonas ramiai žiūrėjo jai į akis. Jo žvilgsnis atrodė labiau susimąstęs nei susijaudinęs.
– Narkotikas, štai kas tai buvo, – sumurmėjo jis.
Krūtinėje ji pajuto spaudimą, nuo kurio darėsi sunku kvėpuoti. Dar blogiau buvo tai, kad Meisonas vis dar atrodė puikiai ir ją užplūdo nepageidaujami prisiminimai. Prisiminimai apie tai, kaip juodu mylėjosi. Apie neįtikėtiną laimės būseną, kurią jie pasiekė prieš viskam sužlungant. O tiksliau, prieš Meisonui viską sužlugdant.
Nepamiršk, Rise – daugiau niekada.
Daugiau niekada.
– Seksas nebuvo narkotikas, – paprieštaravo ji, nors anksčiau galvojo taip pat. Bet, Dievas žino, ji pasimokė iš šios skaudžios pamokos. Daugiau niekada nepasiduodavo hormonų audroms. – Jis buvo tarsi pelkė.
Mirtinai žalinga jos dvasios ramybei ir sveikam protui.
Meisonas pakėlė antakį ir akimirką tylėdamas tyrinėjo ją.
– Galbūt, – pasakė jis švelniai, užriesdamas lūpų kraštelius. – Puikus būdas numirti.
Kampe garsiai tiksėjo senovinis laikrodis, bet jis nepajėgė užgožti besidaužančios Risės širdies. Ji perbraukė drėgnu delnu per suknelę ir pažiūrėjo į Amberę, kuri atrodė neįtikėtinai besismaginanti.
– Gal galėtum minutėlei palikti mus vienus?
– Žinoma. Mano darbas čia baigtas, – atsakė ji. – Turiu grįžti į miestą susitikti su Parkeriu pietauti.
– Tuomet važiuok, – pasakė Risė. – Paprašysiu Etelės padėti man nusivilkti suknelę.
Juk ji jokiu būdu neprašys to savo buvusio vyro.
Rausvaplaukės akys smalsiai sužibo jai praeinant pro Meisoną, bet Risė negalėjo jos kaltinti. Nuo Meisono spinduliavo tokia galinga energija, kuri nepalikdavo abejonių, kad šis vaikinas galėjo išspręsti bet kokią problemą. Bet kaip vyras, jis buvo užprogramuotas nuvilti.
Drąsindama save Risė atsisuko į savo buvusįjį.
– Spėju atvykai čia ne tam, kad aptarinėtum mano liemenėlės dydį.
– Ne, – atsakė jis. – Nors ši tema man vis dar atrodo jaudinanti. Koks dabar tavo dydis? – Jis įkišo pirštą į jos korsetą šiek tiek kairiau nuo krūties mėgindamas išmatuoti – nuo šio netikėto prisilietimo ją perliejo karščio banga, kuri trumpam suparalyžiavo. – B?
Risė negalėjo išsiduoti, kaip jis ją veikė.
– Ne tavo reikalas.
– Tu visiškai teisi, – nerūpestingai pasakė jis.
Jų akys susitiko, sekundės bėgo, o ji jautėsi priblokšta ir negalinti susikaupti. Skęstanti Meisono žvilgsnyje. Lygiai kaip tada, kai buvo jauna studentė. Viskas dėl deginančių rudų akių ir vyriško piršto, lengvai glostančio jos odą. Jis netgi nelietė jokio jautraus taško.
Pelkė. Jis yra pelkė, Rise.
Staiga ji pajuto poreikį išsiaiškinti, kas supykdė ją dar labiau.
– Kai susitikome, buvau kvaila studentė, – pasakė ji. – Naivi jauniklė, tikinti romantiniais idealais.
Bet pasirodė, kad idealus labai lengva prarasti, nes per vienerius vedybinio gyvenimo metus jie nukrito kaip lapai rudenį.
Meisonas pagaliau atitraukė erzinantį pirštą ir Risės įtempti raumenys atsipalaidavo. Tada jis uždėjo ranką ant jos liemens, tarsi tikrindamas jo apimtį.
– Papildomi kilogramai tau tiko.
Jos širdis garsiai tvinksėjo, bet susivaldžiusi ji nutaisė abejingą veidą. Juk negalėjo išsiduoti, kaip jo pasirodymas ją paveikė.
– Man patiko tavo smėlio laikrodžio figūra. – Jo rudos akys nuslydo jos kūnu. Tame žvilgsnyje nebuvo nieko nepadoraus, tik rūpestis. – Dabar atrodai kaip pusė smėlio laikrodžio.
Risė sugniaužė kumštį atsisakydama praryti masalą. Meisonas mėgino išgauti jos reakciją. Bet ji nežais pagal jo taisykles.
Meisonas suraukė kaktą ir palietė tiulį ant šlaunų.
– Su suknele šiek tiek perlenkei lazdą, nemanai?
Įmantrus karoliukų ornamentas ant korseto buvo labai dailus, bet tiulio sijonas buvo išpūstas daugiau, nei ji norėtų, apgaubiantis jos kojas tarsi nežemiška svajonė. Bet su šia suknele ji jautėsi graži ir ypatinga. Dilanas vertė ją jaustis taip pat.
Kitaip nei Meisonas, kuris jų santuokos pabaigoje privertė ją pasijusti it purve.
– Palyginti su tuo, ką vilkėjai per mūsų vestuves… – Jis patrynė tiulį tarp pirštų ir susiraukė, o jo išraiškoje galėjai įžvelgti mąslų smalsumą. – Galvoju, ar tik nesistengi kažko kompensuoti.
Risę užplūdo pyktis ir ji nubraukė jo ranką į šalį, nekreipdama dėmesio į šiurpuliukus, nuvilnijusius ranka. Jos kūnas paprasčiausiai reagavo į prisiminimus. Tai neturėjo nieko bendra su pačiu Meisonu.
Risė atsisuko į jį pasiruošusi mūšiui.
– Patikėk manimi, Meisonai, – griežtai pasakė ji. – Aš tikrai negalvojau apie mūsų tragiškas vedybas, kai rinkausi šią suknelę. – Negana to, kad turėjo vestuvių planuotoją, kuri abejojo kiekvienu Risės sprendimu, dabar ji dar turėjo aiškintis prieš buvusį vyrą? – Tau geriau išeiti.
– Bet aš ką tik atėjau.
– O aš netrukus išteku. Tad neturiu laiko tavo patologijai.
Jo akys išsiplėtė iš netikėtumo.
– Patologijai?
