pasakė taksistui adresą, atsilošė ir užsimerkė. Iš lūpų išsprūdo tyli rauda. Galbūt reikėtų pasikalbėti. Gal tai užgožtų į smegenis įsvilintą vaizdą.
– Kodėl jūs vis dar čia? – pasiteiravo ji. – Maniau, teks ilgai stovėti gatvėje, kol susistabdysiu taksi, o tada pamačiau jus.
– Nutiko kai kas labai, labai keisto. Turėjau pasiklausyti. – Jis parodė į radiją.
– Tam dėl sekso pamišusiam laidos vedėjui?
– Taip, taip. Jį pašovė.
Keitė plačiai atsimerkė.
– Pašovė?
– Taip. Jis pamišėlis, mano naujoji drauge Keite, bet yra pamišusių dar labiau už jį. Kažkas bandė jį nužudyti.
– Toks tas Niujorkas.
– Ne, tokia yra Amerika, – liūdnai ištarė taksistas.
Jam sukant į Jorko gatvę, Keitė stebėjo linguojančią galvą. Buda nebeatrodė toks laimingas, tarsi iš jos šaipytųsi.
Sulig kiekvienu galvos linktelėjimu Buda jai kartojo: „Turėjai suprasti. Turėjai suprasti. Turėjai suprasti.“
2
Džulianas Šo tikėjosi ilgo tunelio. Paskui baltos šviesos. Mažų mažiausiai mylimos amžinatilsį močiutės Hanos.
Vietoj to gavo Gasą.
– Klausyk, žmogau, pasistenk nepanikuoti, – toks patarimas kapotu britišku akcentu nuskambėjo iš Gaso lūpų.
– Esu per daug sutrikęs, kad pulčiau į paniką, – pasakė Džulianas, bet kai pamatė savo kūną ligoninės lovoje, panika supurtė jį tarsi defibriliatoriaus sukeltas šokas.
– Tik nesijaudink, – primygtinai paragino Gasas, tačiau šaukštai buvo po pietų. Džulianas sukriokė, lyg būtų išaušęs penktadienis, mėnesio trylikta diena – tiesą sakant, jam buvo nusispjauti, kad klykia kaip mergaitė, kaip pusseserė Torė, kai užmetė jai už palaidinės rupūžę – tais metais ji buvo pradėjusi nešioti nulinio dydžio liemenėlę.
– Po velniais, kas čia vyksta?! – Džulianas pažvelgė į savo kūną – iš kone visų jo angų kyšojo bauginantys vamzdeliai. Tamsaus kraujo ir įvairių skysčių maišeliai kabėjo ant lašelinių, it tylūs sargai supančių jo lovą. Aparatai šniokštė, dūzgė ir pypsėjo. Klaikus jų garsas aidėjo sterilioje palatos tyloje, tarsi kūnas būtų buvęs tik dar vienas aparatas, kurio veiklą palaiko prietaisai. Slaugytoja, regis, tikrino jo organizmo būklės rodmenis, o šie, sprendžiant iš surauktos moters kaktos, ne itin džiugino.
Džulianas prisiartino prie slaugytojos ir paklausė:
– Kas man nutiko? – Tačiau moteris pažvelgė tiesiai per jį, išėjo pro duris ir grįžo į slaugytojų postą kitapus palatos lango.
– Ei! – sušuko Džulianas. Jis nusekė paskui slaugytoją, bet ji nekreipė į jį dėmesio, net kai palietė jai ranką, nesureagavo. Džulianas pasisuko į kitą slaugytoją, paskui į gydytoją ir karštligiškai mojuodamas suriko: – Ei! Kas nors paaiškinkite, kas čia vyksta!
Tačiau visi dirbo toliau, šnekučiuodamiesi tarpusavyje, įbedę akis į kompiuterių monitorius, ir nepaisė Džuliano.
Kadangi Gasas su juo kalbėjosi ir, regis, jį matė, Džulianas atsigręžė į žemą liesą senuką, vilkintį mėlynu kostiumu šviesiais ruoželiais, su elegantiškais sidabriniais ūsiukais ir senovišku monokliu, pūpsančiu prie vienos akies.
– Kas čia darosi? Tu supranti?
– Jaunuoli, nieko neatsimeni? – paklausė Gasas ir viltingai susinėrė rankas.
– Ne. Žodžiu… kodėl aš čia, o mano kūnas ten? Ar aš… suprantate… miręs? – Džulianas sukuždėjo žodį „miręs“, nes iš tiesų nenorėjo sužinoti atsakymo.
– Ne. Ne miręs. Tau koma.
– Koma? – Džulianas vėl pasižiūrėjo į savo kūną – ilgi juodi plaukai, tankūs ir garbanoti. Aukšti skruostikauliai. Ant vieno dilbio angelo tatuiruotė, šalia alkūnės ištatuiruotas švirkštas, o ant bicepso virš jo – žodžiai: „Šėlk arba mirk.“ Aha. Tai jis. Gražus šunsnukis, pamanė Džulianas, nors veido spalva nedaug skyrėsi nuo baltos paklodės.
– Taip, brangus bičiuli. Panašu, jog panirai į komą, antraip manęs čia nebūtų. – Gasas išlygino tamsiai raudoną kaklaraištį, pačiupinėjo deimantinį segtuką ir susinėrė rankas už nugaros, supdamasis ant puikiai išblizgintų juodų batų kulnų.
– Kur čia? Ir jei jau taip – kas, po galais, esi tu?
– Nagi, jaunuoli, nėra jokio reikalo pykti. Mes esame „Tarp čia ir ten“. O aš esu Gasas, tavo vadovas.
– Gal pakartotum?
– „Tarp čia ir ten“. Kitaip tariant, nei Rojuje, nei Pragare. Esame per vidurį. Arba, tiksliau tariant, tu esi. O aš, taip sakant, turiu tave pamokyti visokių gudrybių.
– Kodėl aš ne ten? Ne savo kūne?
– Geras klausimas, reikalaujantis nuodugnaus atsakymo. Paaiškinsiu, kiek leis laikas, nes turime gana skubią užduotį. Ar nors kiek išmanai kvantinę fiziką?
– Eik tu švilpt, turbūt tyčiojiesi, žmogeli. Ničnieko neišmanau. Aš radijo laidos vedėjas, vulgarusis vedėjas WNRQ radijo stotyje, o ne… fizikas. Jėzau, tikriausiai sapnuoju. Heroino nebevartoju jau seniai, bet gal čia koks atkrytis ar ką?
– Ne. Nesu tavo vaizduotės vaisius. Patikėk manimi, tu ne toks kūrybingas. Nesvarbu. – Senukas atsiduso. – Geriausiai paaiškinti galiu taip: visata nuolat juda. Netgi stalas, kėdė, uola – jie sudaryti iš judančių dalelių, mažučių atomų ir dalelyčių ir, jei tikėsime stygų teorijos šalininkais – o jie, žinok, neklysta, – yra netgi dar smulkesnių dalelių, tarytum plonytės stygos nutisusių erdvėje, kurios net nepajėgiame suvokti, štai kokia ji mikroskopinė. Tiesą sakant, sunku net įsivaizduoti. O visata – nuo kosmoso iki mažyčių dalelyčių – nuolat juda, plečiasi ir greitėja, reikia nepamiršti, jog vieną dieną ji gali subliūkšti iki pirminio lygio, nors aš nesu išsamiai susipažinęs su visomis visatos saugomomis paslaptimis. – Jis tyliai sukrizeno.
– Drauguži, kalbėk angliškai.
– Stengiuosi, jaunuoli. Antra vertus, negaliu tiksliai žinoti, kas visatos laukia ateityje. Tačiau žinau, kad ji niekada, nė vienai akimirkai netampa inertiška. Kalbant astrofizikos terminais, kosminis augimas apibūdina proporcingą plėtimąsi, kurį skatina neigiamo slėgio vakuuminės energijos tankis.
– Klausyk, drauguži… gal galėtume praleisti tas mokslines kalbas, kurių, leisk tave patikinti, niekada nesuprasiu, ir pereiti prie tos dalies, kuri paaiškina, kodėl mano kūnas guli ten, su vamzdeliais, sukištais į sumautą nosį?
– Tuoj
