pacientus, šalia kurių it kuždantys sargai dūzgė aparatai, Džulianas išvydo daugiau vadovų ir net šunį – didelį seną šokolado spalvos labradorą, gulintį šalia lovos, kurioje, kaip spėjo Džulianas, gulėjo jo šeimininkas. Kadangi šunys į ligonines neįleidžiami, šis šuo greičiausiai taip pat buvo dvasia.
Žingsniuodamas vestibiuliu Džulianas stengėsi atskirti, kurie žmonės yra tikri, tai yra gyvi, o kurie dvasios. Greitai susivokė, jog visi senoviškai apsivilkę, kaip Gasas su savo monokliu, – dvasios. Einantys kiaurai daiktus – na, tie irgi turėjo būti dvasios. Išėjus iš ligoninės Džulianui kilo milijonas klausimų. Tiek daug, kad net galva apsisuko.
Niekieno nematomi juodu klaidžiojo Manhatano gatvėmis. Džulianas vis spoksojo į žmones, kartais atsistodavo priešais juos, bet niekas nekreipė į jį dėmesio. Galiausiai jie su Gasu priėjo daugiabutį Grenič Vilidžo6 rajone; vienam gyventojui išėjus į lauką, juodu įsmuko į vidų pro atviras duris ir pakilo laiptais iki vieno buto.
– Eime, – paragino Gasas.
– Ką? Paskambinsime į duris?
– Ne, pereisime kiaurai per jas. Tik nedvejok – kitaip gali kilti bėdų.
Gasas tvirčiau suėmė Džulianą už rankos ir beveik tempte įsitempė pro duris. Dabar jie buvo nematomi svečiai mažame dviejų kambarių bute Vašingtono aikštės parko kaimynystėje; į butą akivaizdžiai buvo įsilaužta. Svetainės viduryje stovėjo du policijos pareigūnai.
– Štai ji, – Gasas mostelėjo į ilgaplaukę brunetę, nei ploną, nei storą, apskritais rausvais skruostais, strazdanomis nuberta nosimi. Ji glamžė popierinę nosinaitę ir dairėsi po savo butą ištikta šoko.
– Gal iškart pastebėjote, ko trūksta? – pasiteiravo pareigūnė, atsivertusi bloknotą ir pasiruošusi rašiklį.
Brunetė papurtė galvą.
– Televizoriaus. Bet daugiau… tiesiog viskas suversta. Dingo mano papuošalų dėžutė, tačiau geriausius papuošalus laikau šaldymo kameroje – išgirdau patarimą per televizijos laidą, nuo tada ten juos ir saugau. Ką tik patikrinau. Viskas vietoje. Vagys nedaug ką paėmė. Tikriausiai juos išgąsdino mano kalytė. – Moteris pravirko. – O dabar ji dingusi.
– Jūsų kalytė? – Antrasis pareigūnas nudelbė akis į žemę. – Užjaučiu. Tai skaudu.
– Išeidami jie tikriausiai ją… išleido. Ar paieškosite mano šuns?
– Tiesą sakant… čia Niujorkas. Mes tiriame šimtus įsilaužimų. Tūkstančius. Kokios veislės šuo?
– Mažas Jorkšyro terjeras. Kaip tik toks, kokį kiekvienas pasilaikytų sau. – Moteris atsisėdo ir ėmė kūkčioti. Policijos pareigūnai nejaukiai mindžiukavo.
Džulianas pažvelgė į Gasą.
– Nejau turėsiu surasti pagrobtą šunį? Baik. Anokia čia nelaimė. Ar žinai, kiek žmonių apiplėšiama per dieną?
Gasas papurtė galvą.
– Privalai susikaupti. Tai tiesiog be galo klaikios dienos pabaiga.
Džulianas su Gasu stebėjo, kaip pareigūnai padavė moteriai ataskaitą ir vizitinę kortelę su telefono numeriu, kuriuo paskambinusi galės pasiteirauti apie bylos eigą. Policininkai išėjo nelydimi. Džulianas matė, kaip moteris nukėblino į miegamąjį ir bandė pakelti nuo grindų čiužinį. Ji dar smarkiau įsiraudojo: vietoj šniurkščiojimo pasigirdo gomurinis kūkčiojimas. Moteris atsisegė sijoną, ketindama nusimesti darbinius drabužius. Jai rengiantis Gasas trūktelėjo Džulianą už rankos.
– Leisk jai persirengti.
Nusivylęs dėl praleistos progos paganyti akis į nuogą moterį, Džulianas nusekė paskui Gasą į svetainę. Po kelių minučių moteris išlindo iš vonios su juoda sportine liemenėle ir sportiniais šortais. Ji šiek tiek apsitvarkė: pakėlė nuverstas lempas, surinko išmėtytus žurnalus ir sudėjo į vietą, paskui drebančiomis rankomis atsikimšo butelį baltojo vyno. Netrukus tysojo ant grindų, šalia pasistačiusi vienkartinių nosinių dėžutę ir jau pustuštį butelį.
– Ji labai graži, – tarė Džulianas, prisiartinęs prie moters. – Bet visiškai ištižusi. Kas jai nutiko? Kodėl ji verkia? Kas dar, be įsilaužimo, jai šiandien nutiko? Juk negalėjo taip susinervinti dėl Jorkšyro terjero ir televizoriaus. Kur šuo pakastas?
– Mielasis mano, tai ir turi išsiaiškinti. Ir sutvarkyti. Džulianai Šo, susipažink su Keite Derbi.
3
Keitė Derbi klausėsi graudžių Stivės Niks aimanų, šiai šimtąjį kartą traukiant dainą „Gražus vaikas“7. Šįvakar turėtų būti klaikiausias jos gyvenimo vakaras. Vis dėlto Keitė žinojo, jog taip nėra. Yra buvę ir blogesnių vakarų. Blogesnių savaičių. Blogesnių metų. Tačiau šis vakaras stojo į vieną gretą su pačiomis baisiausiomis dienomis.
– Gerai, Dieve… už ką grieži ant manęs dantį? – garsiai ištarė ji. – Ar nepakako užklupti juos kartu lovoje? Prarasti gyvenimo meilę. Ir geriausią draugę. Per vieną dieną. – Keitė apsivertė ant pilvo, įsikniaubė į ranką ir vėl pravirko. – Butas apiplėštas. Viskas suversta. Ir kalytė, Viešpatie? Mano Medutė?
Stivei užbaigus savąją odę, Keitė paspaudė nuotolinio valdymo pultelio mygtuką ir įjungė dainą iš naujo. Šimtas pirmąjį kartą ir dar ne paskutinį.
Sutiksi geresnį.
– Cha! – ištarė sau Keitė ir papurtė galvą, atsakydama galvoje suskambusiam balsui. „Sutiksi geresnį.“ Nukreipė žvilgsnį į kavos stalelį ir įsistebeilijo į savo su Deividu nuotrauką, darytą slidinėjant Aspene per Naujuosius metus. Toks jau tas Deividas, dosnių gestų karalius. Jis įkišo lėktuvo bilietus į Keitės kalėdinę kojinę. Per dvidešimt septintąjį gimtadienį, kuris buvo gegužę, padovanojo deimantinius auskarus mėlynoje „Tiffany“ dėžutėje, o dėžutę įteikė važiuojant žirgais pakinkyta karieta per Centrinį parką. Dėl Dievo meilės, jie ketino susižadėti per šias Kalėdas. Kaip taksistas, pasakojęs apie savo meilę, staigmeną su rožėmis, taip ir ji manė, jog juodu su Deividu kuria savo meilės istoriją.
Keitė atsisėdo ir garsiai išsišnirpštė nosį į vienkartinę nosinę, suglamžė ją ir nusviedė ant grindų šalia dvidešimties ar daugiau gniutulų. Šalia senų nuotraukų, išbyrėjusių iš vagių apverstos dėžės.
– Paprasčiausiai skaudu, – garsiai sukuždėjo Keitė. Kuždesys virto malda: – Dieve… tiesiog skaudu ir nebežinau, ar ilgiau ištversiu. Mano tėtis mirė – na, tu tai žinai, Dieve. Kartais taip stipriai jo ilgiuosi, kad net širdį paskausta. O dabar dar tai. Ką jau kalbėti apie motiną, kuri ištekėjo už investuotojo, slepiančio plikę po keliomis likusių plaukų sruogomis. Dieve… tai tiesiog nesąžininga. Nesąžininga. Ir aš daugiau neištversiu.
Keitė atsistojo ir nuėjo prie knygų lentynų šalia didelių langų, už kurių buvo matyti gaisrininkų kopėčios. Ji paėmė nuotrauką sidabriniuose rėmeliuose – joje buvo įsiamžinusi
Gyvenamųjų namų rajonas Manhatane, bohemos miestelis.
„Beautiful Child“ (angl.).
