style="font-size:15px;"> – Nori pasakyti, kad visatą sukūrė pana. Taip pat ir „Tarp čia ir ten“.
– Žinau. Gremėzdiškas pavadinimas. Gaila, kad Ji nesugalvojo kokio nors… nežinau, lengviau įsimenamo. Šiaip ar taip, vien dėl to, kad esi ištiktas komos, mano naujasis drauge, nenustoja galioti visatos taisyklės. Privalai ką nors veikti. Dėl to atsidūrei „Tarp čia ir ten“, o būdamas tarpinėje erdvėje turi atlikti darbą. Mes turime darbotvarkę ir, drįstu pridurti, mums reikia jos imtis. Tuojau pat.
– O tu?
– Aš? Aš esu vadovas.
– Turi asmens dokumentą?
– Apgailestauju, bet ne. Tikėjausi, tapatybei patvirtinti užteks fakto, kad tavo kūnas guli ten, o mes esame čia. Paprastai to užtenka.
– Iš kur tas britiškas akcentas?
– Gyvendamas žemėje buvau britas, akivaizdu, kad atsikratyti akcento sunku, netgi po daugybės amžių, praleistų pomirtiniame gyvenime. Be to, vis dar mėgstu tamsų alų. Ir sklindžius.
– Pomirtinis gyvenimas. Regis, sakei, kad mes nesame mirę. Pomirtinis gyvenimas įtartinai primena posakį „užversti kanopas“.
– Mes nemirę. Aš esu miręs. Tiesą pasakius, buvau miręs. Dabar esu vadovas. Na, formaliai aš miręs, bet mano dvasia… Tikriausiai viskas priklauso nuo to, ar stiklinę matai puspilnę ar pustuštę. Antra vertus, tu nesi miręs. Tu esi… šioje tarpinėje erdvėje.
– Kas gi man nutiko? – Nors jo kūnas, gulintis lovoje, atrodė skausmingai nemaloniai, būdamas naujame dvasiniame kūne Džulianas nejuto jokio skausmo. Tiesą sakant, geriau pagalvojus, jautėsi stebėtinai gerai. Jei ne tas klaikus siaubas.
– Tikrai nieko neatsimeni? Pagalvok, kas nutiko.
– Na… – pamėgino Džulianas. – Žinai, sunkoka galvoti matant save ištiktą komos. – Vėl plūstelėjo panika. Jis pabandė susikaupti ir prisiminti. – Kalbėjau eteryje. Lesbietės. Kalbėjau apie lesbietes. Dėl jų mano laida tapo klausomiausia popietės ir vakaro radijo laida. Buvo perparduota. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą manęs klausosi visoje šalyje. Retransliacijos. Kabelinė televizija. Pupytės glamžosi su kitomis pupytėmis? Publika tai dievina. Be to… – Džulianas stengėsi susikaupti. – O… aha. Užlenkiau kaip reikiant. Eik tu sau, laida buvo nereali. Seksas gyvai. Eteryje. Telefono linijos kaito! Dvi moterys pamylėjo viena kitą oraliniu būdu čia pat, ant mano sofos. Toji sofutė – tarsi sekso šventykla. Paskui aš užbaigiau laidą. Susitikau su prodiuseriu. Vėliau… išėjau į lauką. Laukiau, kol limuzinas apvažiuos kvartalą ir mane paims. Tai paskutinis dalykas, kurį prisimenu.
– Pagalvok dar. Kažkas kažką tau pasakė. Ant šaligatvio. Kažkas prie tavęs priėjo.
Džulianas nutilo, plūstelėję vaizdiniai ir nauja panikos banga užėmė kvapą.
– O Dieve… Mane pašovė. – Jis nuskubėjo prie savo kūno, ištikto komos. – Jėzau… į pilvą. – Džulianas matė tvarsčius, kyšančius iš po antklodės. – Vyrukas, kurį suerzino mano laida. Religinis fanatikas. Jis man buvo skambinęs. Atpažinau jo balsą.
– Taip, – tyliai patvirtino Gasas.
Džulianą apėmęs siaubas sustiprėjo.
– Jėzau. – Jis ėmė žingsniuoti po palatą. – O Viešpatie. Ar aš išgyvensiu?
– Nežinau, – atsakė Gasas. – Tokios informacijos neturiu. Ji neįtraukta į tavo bylą.
– Nesuprantu. Nieko nesuprantu.
– Nurimk. Duok sau laiko. Prisitaikysi. O dabar turi atlikti darbą. Nukreipti dėmesį nuo savo padėties, taip sakant.
– Kokį darbą? Ką? Ar dvasioms reikalinga radijo laida, į kurią galėtų skambinti?
– Vargu. Ne, šis darbas daug svarbesnis už bet kokį žemišką užsiėmimą. Ypač už tauškalus apie lesbietes.
– Tu nusiteikęs prieš lesbietes?
– Ne.
– O Dievas?
– Ne. Ji laikosi nuomonės, kad svarbiausia yra mylėti, ne taip svarbu – ką.
– Ji.
– Taip. Aš tau jau sakiau. Nežiopsok, jaunuoli. Jei reikia, konspektuokis.
– Oi, liaukis. Aš vis dar mėginu suvokti. Moteris. Dievas yra moteris. Po galais. Tiek to, patikėsiu. Ar aš su Ja susitiksiu?
– Tu to nenori. Jei Ją sutiksi, tai reikš… – Gasas pažvelgė į nejudantį Džuliano kūną ir ranka brūkštelėjo sau per kaklą, vaizduodamas giltinės dalgį.
– Aišku. Jokių susitikimų su Dievu. Gerai, gal papasakosi man apie užduotį?
– Gerai. Supranti, mes nesame angelai. Ir tikrai nedirbame Kitai komandai. – Gasas sudrebėjo. – Neturime nė vienos iš ypatingų galių. Mes kalbame ir galiausiai gyvenantieji žemėje pradeda mus girdėti – galbūt. O jeigu jie klausosi, tada galime ką nors pakeisti.
– Tai ką? Mes kalbamės su šizofrenikais? Žmonėmis, girdinčiais balsus?
– O ne. Tos nelaimingos sielos girdi balsus, nes jų smegenų cheminė pusiausvyra sutrikusi. Tikriausiai kartais jie gali išgirti ir kurį nors iš mūsų. Tačiau šiuo atveju žmonės, su kuriais kalbamės, girdi balsą, raginantį juos ką nors nuveikti.
– Tarytum sąžinę?
– Taip. O kartais, jei ryšys su priskirtu žmogumi yra labai stiprus, jiems gali netyčia išsprūsti mūsų žodžiai. Esi girdėjęs apie Froido riktą5?
– Aišku, esu.
– Patį Froidą su jam priskirtu darbuotoju siejo stiprus ryšys.
– Ar kiekvienas žmogus turi po tokį balsą? Vieną iš mūsų?
– Ne. Bijau, kad mūsų visiems neužtektų. Tokiems kaip tu, atsidūrusiems tarpinėje erdvėje, nors jūsų ir nedaug, priskiriama užduotis paprastai atsižvelgiant į poreikį.
– Poreikį?
– Taip. Žmogus maldose prašo nurodyti kelią. Kartais meldžiasi jį supantys žmonės. Užtaria giminaitis. O jis ar ji gauna vieną iš mūsų. Arba šiuo atveju – tave. Tu gauni žmogų, kuriam stengsiesi padėti, vieną atvejį, kurį sieki paveikti.
– Ir viskas? Man reikia kalbėti? Panašiai kaip eteryje, tik vienam žmogui? Ir viskas?
– Viskas? Dieve mano, žmogau, ar negirdėjai? Aiškiai nesupranti, kaip tai rimta. Galbūt dėl šoko. Mes į šį darbą žiūrime labai atsakingai. Tai ne šiaip „ir viskas“. Kažkieno gyvenimas – gerovė, viltis – atsiduria tavo rankose, žmogus laukia tavo pagalbos.
– Na,
Froido riktu vadinamas apsirikimas šnekant, skaitant, klausant, taip pat situacijos, kai pametami daiktai, užmirštami vardai ir pan.
