akis į miestą, besitęsiantį iki pat pakrantės.
– Man nepatinka jį nešiotis, Grehemai. – Ji nepridūrė post scriptum. „Perlą, kuris brangiai kainuoja" lydi nekokia šlovė: nors ir labai retas, tobulo grožio, jis dar niekam neatnešė sėkmės. Lianai nesinorėjo šiandien imti perlo į rankas. Tik ne dabar, kai Metju išskrido į Rytų pakrantę. Ji atsisuko. – Juk negaliu tiesiog įsimesti jo į rankinę su lūpų dažais ir servetėlėmis.
Grehemas užjaučiamai linktelėjo.
– Tai nesinešk, – lyg tarp kitko pasiūlė. Liana suprato jį tikintis, kad ji taip ir pasielgs. Tuomet jis galėtų visiems pasakoti, kad ji nenori aukotis dėl korporacijos gerovės.
Liana pažvelgė Grehemui į akis.
– Savaime suprantama, mums reikės apsaugos. Ar galėtum paprašyti Frenko tuo pasirūpinti?
– Jei tu nenori jo neštis, aš galiu paimti. Juk tai tik perlas.
Liana nė neapsimetė svarstanti pasiūlymą.
– Tiesiog noriu būti tikra, kad tinkamai jį apsaugosime.
Grehemas uždarė paskui save duris. Liana skubiai perėjo kabinetą ir jas užrakino, tada atsirėmė nugara į duris ir įsmeigė akis į Džordžijos O'Kyf paveikslą, kabantį ant sienos į dešinę nuo jos stalo.
Pagaliau kabinete stojo tyla, buvo girdėti tik duslus apačioje nusidriekusia gatve srūvančio eismo ūžesys. Vis dėlto netgi užrakinusi duris Liana nesijautė esanti šiame kabinete visiškai viena. Kabinetas priklausė jos tėvui ir net stebukladariams in terjero dizaineriams nepavyko išvyti Tomo Robsono šmėklos. Dar blogiau – sienoje slypėjo apčiuopiamas įrodymas, kad kai kurie dalykai amžini.
Liana piktai atkartojo Grehemo žodžius:
– Tai tik perlas.
Nespėjusi gerai apgalvoti to, ką ketina daryti, ji nužingsniavo prie O'Kyf paveikslo, atsargiai jį nuėmė, paguldė gerąja puse į viršų ant spintelės ir vėl atsisuko į sieną.
Paėmusi iš savo darbo stalo atsuktuvą Liana atsuko keturis mažyčius varžtus, prilaikančius siaurą sienos apmušalo ruoželį. Atsargiai paguldė apmušalą ant grindų ir įsmeigė akis į žalvariu dekoruotą sieninį seifą su įspūdingo dydžio spyna.
Savaime suprantama, Grehemas ir Frenkas, kaip ir visi kiti vadovai, žinojo, kur laikomas perlas. Sienų apmušalai nieko neapkvailino, nors ir galėjo apsaugoti nuo atsitiktinio vagies. Tačiau seifas buvo pats saugiausias iš tokių įtaisų. Lianos tėvas reikalavo geriausio ir tokį gavo.
– Tomai Robsonai, tu buvai tikras kalės vaikas.
Liana palietė ciferblatą, jos ištiestos rankos buvo šaltos ir drėgnos. Kartais ji kone pamiršdavo, kad giliai sienoje slypi perlas, jo mėnulišką spindesį dengia aksominė tamsa. Prisiminusi jį Liana kartodavo sau, kad perlas, paslėptas už ketaus ir plieno, pridengtas raudonmedžio apmušalu ir mielomis O'Kyf aguonomis, negali jai pakenkti.
Bet būdavo dienų, kai jausdavo, kaip perlas ją stebi, tiria, šaiposi…
– Pasikalbėk apie tai su psichiatru, Liana, – nusišiepė ji. Ciferblatas buvo vėsus ir Lianos ranka, drėgna nuo prakaito, tiesiog nuslydo juo. Ji nusibraukė delną į sijoną, tada vėl ištiesė ranką prie ciferblato. Atrodė, kad šis ima kaisti, jai pradėjus rinkti ilgą skaičių seką, kuri galiausiai atvers seifą. Tik trys žmonės žinojo slaptą skaičių kombinaciją: Lianos tėvas, ji pati ir žmogus, užprogramavęs seifą.
Prieš surinkdama paskutinį skaičių Liana kiek atsitraukė, ruošdamasi išimti perlą.
Sudūzgė vidinis telefono ryšys ir iš garsiakalbio atsklido skardus Kerol balsas:
– Panele Robson, pirmąja linija skambina ponas Liuelinas.
Liana suvirpėjo, širdis ėmė tvinksėti greičiau. Ji atsidūrė tarp dviejų jėgų – perlo ir vyro, kuris turėjo dar didesnę galią ją įskaudinti.
– Panele Robson? Ar jūs ten?
Ji išgirdo, kaip Kerol tyliai kostelėjo. Surinkusi paskutinį skaičių, atlapojo seifo duris ir palikusi jį nuskubėjo prie stalo. Spustelėjo vidinio ryšio mygtuką ir atsikrenkštė:
– Ar jis tau sakė, kaip laikosi Metju?
– Ne. Atleiskit, regis, jis įsiutęs.
Liana atsirėmė į stalą. Nieko nebus, teks priimti skambutį.
– Dėkui.
Ji pakėlė ragelį, pirštas akimirką stabtelėjo virš mirksinčio mygtuko, pagaliau stipriai jį numygo.
– Kalenai, nepradėk. Tik pasakyk, kaip pasisekė Metju skrydis.
Ragelyje spengė tyla. Kažkur La Gardijos oro uoste per garsiakalbį sklido pranešimas. Telefono linijoje sutraškėjo.
– Po velnių, Kalenai! Nežaisk su manimi! – netekusi kantrybės sušuko Liana.
Galiausiai linija atsklido pažįstamas balsas su ryškiu australišku akcentu:
– Ką reiškia, kaip pasisekė jo skrydis? Koks skrydis? Ar laikai mane prakeiktu idiotu?
Pasigirdo tylus beldimas į duris ir iš koridoriaus ataidėjo Grehemo balsas:
– Liana, laikas važiuoti.
Liana laisvąja ranka užsidengė ausį.
– Apie ką tu čia? – sušnibždėjo ji į ragelį. – Tai paprastas klausimas. Ar jis atskrido laiku? Ar nepasitaikė blogo oro? Klausyk, jei Metju šalia, tiesiog perduok jam ragelį. Aš skubu. Mudu galėsime pasikalbėti kitą dieną.
– Atskrido? Jis, po velnių, neatskrido, Liana. Pati žinai, kad neatskrido, nes neįsodinai jo į tą prakeiktą lėktuvą!
Lianai pasirodė, kad akimirką širdis nustojo plakti.
– Ką čia šneki?
– Metju lėktuve nebuvo! Jis nė neskrido tuo lėktuvu! Kur mano sūnus? Arba pasakai, kas vyksta, arba aš artimiausiu reisu skrendu į San Franciską ir atsakymą iš tavęs purtyte išpurtysiu!
Grehemas šūktelėjo garsiau:
– Liana, mes pavėluosim!
Liana užspaudė delnu ausį.
– Laukei ne prie tų vartų, Kalenai. Velniai griebtų, jis kažkur tame oro uoste, ieško tavęs. Aš išsiunčiau tau visą informaciją. Sakei Metju, kad ją turi.
– Laukiau prie tų vartų. Jo lėktuve nebuvo. Per pastarąją valandą buvau prie visų vartų, prie kurių leidosi lėktuvai iš Denverio ir du tiesiogiai iš San Francisko. Jo nebuvo nė viename iš jų!
– Aš pati nuvežiau jį į oro uostą. Mačiau, kaip įlipo į lėktuvą. Mačiau, kaip lėktuvas pakilo!
Ragelyje vėl suspengė
