ten, kur jis paprastai miega. Ji buvo tuščiavidurė kaip nendrė. Mulkiui neužteko proto išmesti ją už borto.
– Taigi tau trūksta vieno ar dviejų įgulos narių.
Kapitonas linktelėjo.
– Pitas su draugeliu neišgyvens iki saulėlydžio, jei nespės įsėsti į garlaivį, popiet išplaukiantį į Pertą. Aišku, po to, kai asmeniškai su jais pasikalbėsim, bandys į jį sėsti tuščiomis kišenėmis.
Arčeris nenustebo. Brūmas buvo pasienio miestas, o jo kalėjimas dažniausiai būdavo perpildytas. Bet būtent tokiuose miestuose, kuriuose susitelkdavo tuzino salų benamiai ir niekšai, teisingumą dažnai vykdydavo tie, kurie nebuvo prisiekę jį saugoti.
Džonas pasilenkė į priekį.
– Man reikia naujo kriauklių atidarinėtojo. Deja, šiam darbui galiu samdyti tik baltaodį. Spalvotiesiems įgulos nariams negalima patikėti tokios užduoties.
Tomas išsišiepė.
– Baltaodžiai irgi ne visada patikimi, tiesa? Jeigu neklystu, nuplovus purvo ir dvoko sluoksnį, Kembridžo Pito oda pasirodytų esanti gana balta.
– Mano draugas užaugo su kinų tarnais, – paaiškino Arčeris kapitonui. – Jo širdyje kiekvienas geltonodis su kasa užima gana šiltą vietelę.
– Supraskite mane teisingai, – pasakė Džonas. – Aš gerbiu visus man dirbančius žmones, bet šį darbą turi atlikti baltasis. Kriauklių atidarinėtojai pavaldūs tiesiogiai man ir dalijasi su manimi pelnu. Turime puikiai suprasti vieni kitus. – Jis stabtelėjo. – Ar mes vieni kitus suprantame? Puikiai?
Arčeris atsilošė kėdėje.
– Vyrukai buvo du. Dar bocmanas…
– Būtent. Mano liugeryje yra dvi laisvos vietos. Judu kaip tik dviese. Sakote, kad esate jūreiviai. Mokate savimi pasirūpinti. Įrodėte, kad suprantate, ką reiškia ištikimybė…
– Be to, mes baltaodžiai, – pasakė Tomas.
– Aš esu lošėjas, tad mano instinktai geri. Sezonas jau beveik baigėsi. Reikiamų įgūdžių galėsite išmokti iš kitų įgulos narių. Jei norėsite, galėsite pasidalyti darbus. „Odisėjas" atplaukė į uostą vien dėl to, kad bocmanas tvirtino, jog reikia papildyti atsargas ir paremontuoti laivą. Rytoj vėl būsime pasirengę išplaukti. Taigi, džentelmenai, ar plauksite kartu?
Džonas Gartas turėjo du nepriklausomai dirbančius liugerius, pats tiesiogiai vadovavo didesniajam. Jis pradėjo perlų paieškas prieš dvejus metus, šį sezoną papildė savo laivyną dar vienu liugeriu, ir jei toliau ras gerų kriauklių, greitai galės įpirkti škuną [Škuna – dvistiebis laivas (vert.)], kuri taps jo plaukiojančia baze. Tuomet galėtų sandėliuoti bei paskirstyti atsargas vandenyje, ir pelningos dienos, kai laivai gali plaukioti, nebūtų iššvaistytos stovint uostuose. „Perlų kapitonai", turintys didžiausius laivynus, griežtai prižiūrėjo savo įgulas ir gaudavo pavydėtiną pelną. Bet netgi mažiausias liugeris su keliais įgulos nariais galėjo atnešti turtus, jeigu naras ištraukdavo tinkamą kriauklę.
– Pinctada maxima, – Tomas leido šiems žodžiams nusiristi nuo liežuvio. Taip vadinosi austrės, besiveisiančios prie Vakarų Australijos pakrantės; austrės, užauginančios geriausius perlus pasaulyje; austrės, kurių dėka du amerikiečiai turės kur miegoti ir maisto pilvui nuraminti. – Ar kada nors tikėjaisi atidarinėsiąs kriaukles, kad pragyventum?
Arčeris apdovanojo jį šypsniu. Tomas jau žinojo, kad draugas būna malonesnis, kai kišenėse skimbčioja šiek tiek pinigų.
– Ne, niekada nesitikėjau pamatyti tokią nuodėmingą vietą kaip šioji. Pažiūrėk štai ten.
Dampjė terasa Brūmo kinų kvartale – lyg nedidelis Singapūro plotelis, atkeltas į Australijos žemyną – buvo sausakimša.
Gatvelė tokia siaura, kad ja galėjo eiti vos keli vyrai šalia vienas kito. Palei ją iš abiejų pusių rikiavosi baltintos parduotuvės ir cinkuoto metalo bei mediniai namai, besiremiantys vienas į kitą. Virš galvų sviro suklypę balkonėliai, nukabinėti skalbiniais. Drėgną orą temdė ugniakurų ir rūkstančių smilkalų lazdelių dūmai.
Tomas paklusniai nužvelgė dulkėtą gatvelę.
– Ką turėčiau pamatyti?
– Ką, tavo manymu, tie šunsnukiai daro? Kristau, aš niekad nepriprasiu prie vyrų, vilkinčių suknelėmis.
Pustuzinis tamsiaodžių vyrų ryškiais sarongais buvo susispietę į ratelį viename iš daugybės siaurų skersgatvių, vinguriuojančių į abi puses nuo Dampjė terasos. Sprendžiant iš jų sutelkto dėmesio, jie lošė arba atliko kažkokį religinį ritualą.
Tomą užliejo nostalgija. Jis pažino šiuos kvapus iš savo vaikystės, iš San Francisko kinų kvartalo. Kartais eidavo ten su šeimos virėju, kai motina būdavo kuo nors užsiėmusi ir nieko neįtardavo. Ah Vu vesdavosi susižavėjusį globotinį gatvėmis, pro popieriniais žibintais ir ryškiaspalviais šilkais išpuoštas parduotuvėles, vežimaičius, kupinus gundančių daržovių ir vaisių, kurie niekada nebus patiekti ant Robsonų stalo. Dabar, apsuptas pažįstamų vaizdų ir kvapų, Tomas kone juto tvirtą Ah Vu ranką ant savo peties.
– Ar įsivaizduoji, kaip ši vieta atrodys ne sezono metu? – paklausė Tomas. Dauguma vyrų Brūme užsidirbdavo pragyvenimui perlų ieškančiuose laivuose ir nuo balandžio iki spalio būdavo jūroje. Jiems grįžus į kinų kvartalą ir į stovyklas prie vandens, Brūmas neatpažįstamai pasikeisdavo.
Arčeris išleido pasibjaurėjimo garsą.
– Kartu su įgulomis atslinks ir taifūnai, o su jais – karštis. Čia jau dabar dvokia. Dieve šventas, įsivaizduok, kokia bus smarvė po mėnesio ar dviejų.
Tomas grožėjosi spalvingu kinų kvartalo gyvybingumu, bet buvo įpratęs prie siauresnio savo draugo požiūrio į pasaulį. Jis žinojo, kad Arčeris – teisingas ir patikimas, nors kartais ir būdavo nepakantus. Arčeris daugeliu atžvilgių buvo labai prieštaringas žmogus: impulsyvus, bet kartu kiekvienoje situacijoje gebantis apskaičiuoti ėjimus ir pasiekti pergalę; svarbiausiu jis laikė patį save, bet galėjo rizikuoti viskuo dėl savo draugo.
Pastarąją Arčerio savybę Tomas patyrė savo kailiu.
Jis uždėjo ranką Arčeriui ant peties ir švelniai nusivedė jį – kaip Ah Vu vesdavo jį patį – tolyn nuo gatvelės.
– Pasistenkim pasinaudoti viskuo, ką Brūmas gali pasiūlyti gero.
– Perlų, kurie nepriklausys man, paieška? – paklausė Arčeris ir nusispjovė ant grindinio.
– Kaip nors turime išmokti šio verslo. Sužinosime, kaip viskas daroma, ir galbūt jau kitą sezoną įsigysime nuosavą liugerį. Aš dar turiu pinigų Kalifornijoje.
– Tik jau ne tiek, kad užtektų liugeriui.
– Bet pradžiai pakaks. O šiuo metu turime dairytis palankios progos. Gartas sakė, kad jis taip ir darė. Nepamiršk, tai tik pradžia.
Arčerio svajonės buvo pernelyg
