po kito, ir dabar buvo turtingas žmogus. Jis atsivežė į Brūmą savo žmoną ir naujagimę dukterį dar tais laikais, kai buvo manoma, kad šis miestas – ne vieta baltajai moteriai. Įtvirtindamas savo šeimą anksčiau, nei tai tapo madinga, Sebastianas įgijo pranašumą, kai atėjo laikas susilaukti atlygio, nes kiti sekė jam iš paskos.
Kai tėvas galiausiai suminkštėjo ir išleido šešiolikmetę Violą paviešėti pas pusseserę, gyvenančią dideliame avių ūkyje Pietų Australijoje, Viola kaip pareiginga duktė jam padėkojo. Tačiau tylomis prisižadėjo, kad išlips Adelaidėje, parduos dovanų tetai vežamą perlų vėrinį ir susiras laivą, kuris nuplukdytų ją kuo toliau nuo Australijos.
Aišku, to Viola nepadarė. Kai atvyko į Adelaidę, jos jau laukė pusseserė Marta, ir Viola akimirksniu suprato, kad Marta – gimininga siela. Abi merginos praleido mėnesių mėnesius įsisukusios į socialinį Pietų Australijos kaimo gyvenimo sūkurį. Viola dalyvavo miestelio pokyliuose ir kaimo mugėse, jodinėjo grynakraujais žirgais po akmenuotas ganyklas ir šoko bei flirtavo savaitę trunkančiose šeimos šventėse. Marta išmokė ją segti auksines garbanas aukštai ant pakaušio ir vilkėti vakarines sukneles su giliomis iškirptėmis, o meną priversti vyriškį ją įsimylėti Viola perprato taip lengvai ir natūraliai, kaip lengvai ir natūraliai Vakaruose auga laukinės gėlės.
Galiausiai priversta grįžti į Brūmą, Viola parvyko žinodama, kad gali susikurti norimą gyvenimą vien krestelėjusi garbanas ir virptelėjusi ilgomis šviesiomis blakstienomis. Kad ir kaip Sebastianas būtų suplanavęs jos ateitį, Viola ketino susirasti vyrą, kuris džiaugtųsi gyvenimu kaime ir visiems laikams atsisakytų perlų paieškos ir Brūmo.
Dabar, prabėgus keliems mėnesiams, Viola buvo beprarandanti viltį kada nors sutikti tokį vyrą. Stebėdama, kaip tėvai išlipa iš brikelės ir eina prie šeimos namo durų, ji liepė sau nesiraukyti. Tėvas ir taip buvo amžinai ja nepatenkintas. Geriau neužsitraukti dar didesnės jo nemalonės.
– Ar patiko arbatėlė? – dirbtinai šypsodamasi paklausė Viola motinos.
Džeinė Somerset prunkštelėjo.
– Viešbutyje nebuvo nieko, verto dėmesio.
– Gaila, – tarė Viola, tiesdama motinai ranką, kad padėtų užlipti laiptais. Kaip visuomet, apkūni Džeinė buvo su senamadišku korsetu, taip tvirtai suveržtu, kad trukdė judėti.
Netgi su Violos pagalba lipdama iki pinučiais uždengtos verandos, Džeinė sunkiai gaudė orą.
– Kepsnys buvo kietas. Nežinau, ką sau galvoja jų virėjas.
Sebastianas nekreipdamas dėmesio į žmoną nusiėmė skrybėlę.
– Viola, man nepatinka šita suknelė, taip apnuoginanti tavo krūtinę.
– Nepatinka? – saldžiai paklausė ji, nors ir buvo pasiryžusi neerzinti tėvo. – Ar norėtum, kad apnuogintų labiau?
– Norėčiau, kad kalbėtum su manim taip, kaip priklauso dukteriai kalbėti su tėvu!
– O aš norėčiau, kad nekritikuotum manęs dėl kiekvienos smulkmenos, – atrėžė Viola ir atmetė atgal garbanas. – Čia nėra nieko, kas pastebėtų, ką vilkiu. Čia niekada nėra nieko, kas būtų vertas dėmesio.
– O jaunasis Fredis Kolsonas? Galiu kirsti lažybų, jis čia būna pakankamai dažnai ir stengiasi tau įtikti.
Fredis Kolsonas Violai neįtiko niekuo. Jis buvo tėvo parinktas potencialus sutuoktinis – gležnas jaunas vyras, pasišventęs prižiūrėti ir investuoti Sebastiano Somerseto kapitalą. Fredis žinojo kiekvienos vinies, įkaltos į Somerseto liugerius, kiekvienos ryžių statinės, pakraunamos į laivus, ir kiekvienos iš jų išnešamos kriauklių pintinės kainą. Viola buvo tikra, kad jis net sapnuoja svarus ir šilingus.
Lygiai taip pat ji buvo įsitikinusi, kad Fredis nesapnuoja nei jos, nei jokios kitos moters.
– Fredis būtų laimingiausias žmogus pasaulyje, jei galėtų vesti tave, – pasakė Viola. – Jeigu tai būtų lenktynės, aš atbėgčiau antra ir gerokai atsilikusi.
Tėvas pradėjo piktai pešioti ūsus, kurie buvo kur kas vešlesni už jo plaukus.
– Sieki mane įsiutinti, ar ne, mergaite?
– Siekiu įrodyti, kad netekėsiu už Fredžio Kolsono, kad ir kaip gerai jis išmano „Somerseto ir kompanijos" reikalus, – išdrožė Viola sodindama švokščiančią motiną ant kėdės. – Tekėsiu tik už to vyro, kuris norės išvažiuoti iš šio miesto!
– Jeigu taip atsitiks, aš tavęs išsižadėsiu!
– Jeigu taip ir atsitiks, laikysiu save palaiminta! – Viola nusisuko, pykdama ant motinos už tai, kad šioji tyli, ir dar labiau pykdama ant savęs, kad leidosi išprovokuojama. Bet labiausiai niršo ant tėvo, pasiryžusio sugriauti jos gyvenimą. Ji paliko tėvus verandoje ir nudrožė į savo kambarį.
Arčerio lova buvo kieta ir siaura, bet geresnė nei viskas, ant ko jam teko miegoti pastarąsias savaites. Patalynė švari, langą dengė lengvas tiulis, sulaikantis daugumą moskitų, bet netrukdantis atsklisti nakties brizui. Pasisotinęs avienos troškinio ir apsvaigęs nuo pernelyg didelio viskio kiekio, Arčeris miegojo lyg užmuštas. Tik prieš pat aušrą kažkas pažadino. Kelias sekundes jis gulėjo įsitempęs ir budrus.
Nebuvo girdėti nieko neįprasta: tolumoje lojo šunys, bet miestas buvo pilnas mišrūnų, besipešančių dėl kiekvieno jiems mesto kąsnio; atsklido duslus gongo garsas iš kažkokios pagoniškos šventyklos šalimais esančiame kinų kvartale, o pačiame viešbutyje skimbčiojo stiklinės ir įrankiai, ruošiantis iš pat ryto atidaryti restoraną. Bet nė vienas iš šių garsų nebūtų sutrikdęs Arčerio miego.
– Ne, nereikia, Linkai. Nenoriu kautis… tik ne su tavim. Nebūk kvailys… – sumurmėjo Tomas ir neramiai apsivertė šalimais stovinčioje lovoje. – Linkai… ne…
Dabar Arčeris suprato, kas jį pažadino. Pirmaisiais metais po karo su Ispanija Tomas dažnai sapnuodavo košmarus. Kartais jie būdavo tokie audringi, kad Tomą reikėdavo tramdyti dėl jo paties saugumo. Net tuomet, kai Arčeris jį pažadindavo, neretai praeidavo kelios minutės, kol Tomas susivokdavo, kad tai tik blogas sapnas.
Arčeris iš Tomo žodžių suprato, ką draugas sapnuoja, ir svarstė, ką daryti. Keletą minučių pasiblaškęs, paprastai Tomas įmigdavo. Bet kartais pasinerdavo į košmarą ir dėl savo paties ramybės Arčeris turėdavo draugą papurtyti, kad pažadintų.
Arčeris gulėjo nejudėdamas ir laukė, kas bus toliau.
– Mes čia ne tam… kad kovotume vienas su kitu, – vėl sumurmėjo Tomas ir akimirkai nutilo.
Netgi miegodamas sąžiningasis Tomas teisingai atkartojo istoriją. Pirmosios savanoriškos kavalerijos vyrai, visame pasaulyje žinomi kaip „atšiaurieji raiteliai", buvo pasiųsti į Kubą ne tam, kad kovotų vienas su kitu. Tai buvo keistas visko mačiusių kaubojų ir idealistų aristokratų sambūris – pakankamai protingi ir fiziškai stiprūs vyrai sudarė visą armijos dalinį. Nors buvo iš skirtingos aplinkos ir nevienodo išsilavinimo, jie atvyko kovoti su bendru priešu – ispanais, kurie neva surengė „Meino" sabotažą ir pavergė Kubos žmones [1889 m. balandį prasidėjo Ispanijos–Amerikos karas. Jis kilo po to, kai Ispanija
