bjaurus, o lankytojai tik ir ieško su kuo susipešti. Baigęs rūkyti rytinę pypkę, virėjas nebesugeba atskirti, ar mėsa šviežia, ar jau nebevalgoma.
– Tai ką čia veiki tu?
– Ką tik patiesei mano kriauklių atidarinėtoją ir bocmaną. Mačiau, kaip jie išsliūkino pro duris. Atėjau apsidairyti.
– Iš kur žinai, kad būtent aš tai padariau?
Džonas nusišypsojo.
– Pažvelgus į šitą gaują, aišku, kad tu vienintelis galėjai juos įveikti.
– Tavo kriauklininkas įžeidė mano draugą.
– Ar visada užsistoji bičiulį?
Arčeris nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.
– Kai prireikia.
– Ištikimybė – geras dalykas. Jeigu jos nebūtų, mieste nebūtų jokios tvarkos, taip pat ir vandenyje. Samdydami įgulą pirmiausia žvalgomės ištikimų vyrų.
– Spėju, tu esi ištikimas savo vyrams ir atėjai baigti tai, ką jie pradėjo?
Džonas kilstelėjo antakį.
– Ar turėčiau parodyti tau prielankumą? – Jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė virvele surištą maišelį. – Pažiūrėk.
Susiraukęs Arčeris praskleidė maišelį nykščiu bei rodomuoju pirštu ir žvilgtelėjo. Viduje žvilgėjo trys mažyčiai, bet, atrodo, tobuli perlai. Pakėlęs akis Arčeris pamatė, kad kapitonas jį įdėmiai stebi.
– Dėl tokių perlų galima rizikuoti net gyvybe, – nutęsė Arčeris.
Jis grąžino maišelį kapitonui Džonui ir šis įsikišo jį atgal į kišenę.
– Sakyčiau, kad esi iš Džordžijos arba Karolinos?
– Iš Teksaso.
– O tavo draugas?
– Iš Kalifornijos.
– Tai kodėl jūs čia?
Arčeris tebegalvojo apie perlus. Svajojo meiliai paridenti juos rankose. Netoli Brūmo krantų buvo randama geriausio pasaulyje perlamutro, iš kurio gaminamos sagos. Žmonės susikraudavo turtus vien iš kriauklių. Šalutinis austrių, gaminančių perlamutrą, produktas buvo perlai – gražiausia ką kada nors žmogui pavyko ištraukti iš jūros. Deja, per tris dienas nuo tada, kai juodu su Tomu atvyko į miestą, Arčeriui neteko pačiupinėti nė vieno perlo.
Tomas grįžo su dviem riebaluotais bokalais, pastatė ant stalo ir prieš atsisėsdamas ištiesė ranką kapitonui.
– Ar turėsime muštis ir su tavim? O gal leisi bent jau baigti gėrimus?
Džonas davė ženklą ir indonezietis aludės šeimininkas, nė nepajudėjęs iš už baro nuo tada, kai Tomas su Arčeriu įėjo vidun, pripylė dar vieną bokalą iš didelės medinės statinės ir atnešęs pastatė ant stalo. Džonas iškėlė bokalą į viršų.
– Už bičiulius.
Kurį laiką vyrai tylėdami gėrė. Alus buvo rūgštus ir beveik išsivadėjęs.
– Aš ką tik klausiau pono Liuelino, ko jūs čia atkeliavote. – Kapitonas pastatė savo bokalą ant stalo.
Tomas noriai išklojo istoriją, kurią pasakoti juodu su Arčeriu buvo sutarę jau seniai.
– Mudu su kitais Ruzvelto kariais kovojome Kuboje. Paskui nusprendėme pasižvalgyti po pasaulį. Ieškome laimės, išbandėme ir jūsų aukso kasyklas. Kol kas sėkmė mums nelabai šypsojosi.
– Brūme galima rasti laimę. Kai kam pasiseka, – Džonas gūžtelėjo pečiais.
Arčeris pastūmė savo bokalą.
– Mačiau keletą jūsiškių vargšų luošių, kuriuos sėkmė aplenkė. Sėdėjo kinų kvartalo gatvėse laukdami, kol saulė ir musės juos nugalabys.
– Narai? – Džonas nutaisė gailestingą miną. – Perlų paieškos atneša ne tik turtus, bet ir pavojus. Kai kurie mūsų vyrai žūva, kiti lieka luoši visam gyvenimui. Treti randa pakankamai kriauklių ir perlų, kad grįžtų namo ir gyventų kaip sultonai. Musulmonai tiki, kad žmogaus gyvenimas nulemtas iš anksto. Japonai, norėdami apsisaugoti, po savo kostiumais užsikiša popierinius amuletus. Aš… aš manau, kad žmogus tiesiog turi gerai išmanyti savo darbą ir būti atsargus. Atlygis gana didelis, ir dėl jo verta kartą ar du surizikuoti.
Arčeris prisiminė visus tuos kartus, kai jiedviem su Tomu, paleistiems iš Jungtinų Valstijų armijos, teko rizikuoti. Ir tą dieną rizikavo nužudyti žmogų, kad išgelbėtų draugo gyvybę. Jam pavyko išvengti karo lauko teismo ir mirties bausmės. Juodu su Tomu buvo pasisamdę dirbti kontrabandinį alkoholį plukdančiame laive Karibuose, rinko milžiniškų pietinių agatmedžių derlių Naujojoje Zelandijoje, statė tvoras Naujajame Pietų Velse ir ieškojo aukso Kimberlio apygardoje.
Visą tą laiką atlygis buvo skurdus, o darbas – purvinas ir bukinantis. Arčeris Liuelinas buvo gimęs geresniam gyvenimui, bet geresnis gyvenimas nuo jo vis nusigręždavo.
– Brūmas – ne vieta baltaodžiui, – Arčeris brūkštelėjo nagu per savo purviną bokalą. – Mudu su Tomu esame patyrę jūreiviai, bet jeigu žmogus neturi pinigų nusipirkti nuosavą liugerį [Liugeris – nedidelis burlaivis (vert.)], negali dirbti. Miestas sausakimšas siauraakių niekšelių ir vietos juodukų, kurie daro tai, ko baltasis imtųsi tik už trigubai didesnį užmokestį.
– Ar tu nepakenti mūsų azijiečių ir aborigenų draugijos? – paklausė kapitonas.
– Aš? – Arčeris šyptelėjo. – Galėčiau pakęsti net paties šėtono draugiją, jei manyčiau, kad taip galiu užsidirbti vieną kitą dolerį. Tik sakau, kad tas doleris ne tą patį reiškia man ir tiems mulkiams, gyvenantiems po dešimt viename kambaryje ar miegantiems paplūdimy. Man reikia daugiau.
– Vis dėlto sakai, kad sėkmė jus apleido…
– Tokia jau ta sėkmė, ar ne? – nutraukė Tomas. – Kai jos mažiausiai tikiesi, ima ir aplanko.
Arčeris prabilo prislopintu balsu:
– Dėl tų perlų…
– Kaipgi, perlai, – nutęsė Džonas glostydamas savo ūsus. – Esama žmonių, kurie padarytų bet ką, išduotų bet ką, kad tik užsidirbtų šilingą. Perlai, kuriuos tau rodžiau, atkeliavo iš mano paties liugerio „Odisėjas", bet iki šiandien jų nebuvau matęs. Kembridžo Pitas – šunsnukis, kurį tu patiesei – rado juos vienoje iš atidarytų kriauklių. Jis juos paslėpė, o kai vakar atplaukėme į uostą, pardavė nešvarių perlų pirkliui.
– Nešvarių? – paklausė Tomas.
Kapitonas mostelėjo ranka.
– Pavogtų perlų. Tų, kuriuos įgulos
