nusivylimą jis šyptelėjo ir patraukė pečiais.
– Taigi išvadavau mus abu nuo kaltės ir nerimo. Gersi alų iš butelio ar įpilti į taurę?
Prisiminusi laukiančią kelionę Ketė nusprendė išvis negerti alkoholio. Nieko neatsakiusi ji padavė jam taurę, o į kitą įsipylė pepsikolos su ledu ir padėjo dvi lėkštes.
Vilsonas paėmė ritinėlį popierinių rankšluosčių. Atplėšęs porą lapų servetėlėms, spintelėje, kurioje Ketė laikė prieskonius, susirado bertuvėlę su raudonaisiais pipirais.
Ketė stebėjo šį išvaizdų vyrą, žvilgsnis trumpam apsistojo ties plonu auksiniu lankeliu kairėje ausyje. Plaukai kaip visada atrodė tarsi savaitę nešukuoti. Po dešine akimi jis turėjo mažą randą, o ant nosies pūpsantis gumbas rodė, kad ji ne kartą buvo lūžusi. Pečiai platūs, kojos ilgos ir raumeningos, pilvo raumenys tvirti ir plokšti.
Ketė gerai žinojo, kaip nuostabiai jis atrodo be džinsų ir odinio švarko, ir svarstė, kas bus vėliau – po picos ir alaus. Nenorėjo apsimesti, neva negeidžia jo. Jie mylėsis. Vilsonas Makėjus puikus meilužis, o ji nėra kvailė. Jokia protinga vieniša moteris, kurios gyslomis teka raudonas kraujas, neatsisakys tokio seksualaus vyro glėbio. Galvodama apie laukiantį seksą ji prisiminė nebaigtą krauti lagaminą ir sujauktą miegamąjį.
Šūdas.
– Aa… Vilsonai… eik, atsisėsk. Tuoj grįšiu.
Ji spruko iš virtuvės ir neatsigręždama nuskubėjo koridoriumi. Miegamajame sugrūdo daiktus atgal į spintą ir pakišo pustuštį lagaminą po lova. Porą kartų trūktelėjusi išlygino lovos užtiesalą ir grįžo į virtuvę.
Vilsonas tebestovėjo ten, kur buvo jį palikusi, akys smalsiai žaižaravo.
– Tau viskas gerai? – pasiteiravo jis.
– Kam? Man? Taip… gerai, – sumurmėjo ji. Ketės veidą nušvietė plati šypsena, ji čiupo iš dėžės gabalėlį picos ir godžiai atsikando. – Niam niam.
Vilsonas pakėlė antakį.
– Niam?..
– Valgyk, – paragino ji rodydama į dėžę.
Vilsonas matė, kad kažkas ne taip, ir suprato, jog ji nesiruošia pasipasakoti. Galiausiai jis numaldė smalsumą, atsisėdo, paėmė gabalėlį picos ir atsikando. Sukramtęs nurijo.
– Taip, tu teisi, – tarė jis, siūlydamas ir jai. – Niam niam. – Paėmė dar vieną gabalėlį.
Ketė nusišaipė iš savęs. Kai Vilsonas Makėjus nori, gali būti įdomus – net žavus. Bet jis visada siekia laužyti jos nustatytas taisykles.
Jie suvalgė picą beveik nesikalbėdami, o kai sukilo tvarkyti virtuvės, Vilsonas atsiprašė ir nuėjo į vonią. Grįždamas žvilgtelėjo į jos darbo kambarį ir pamatė plikas sienas. Apstulbęs sustojo ir žengė pro duris.
Buvo matęs šį kambarį anksčiau, sienos buvo nukabinėtos ieškomų žmonių skelbimais. Dabar plikose sienose telikusios skylutės, Vilsonas žinojo, ką tai reiškia. Taip susiklostė, jog ieškodama geriausios draugės žudiko Ketė surado ir tėvo žudiką. Pirma jam atrodė, kad šios sienos skiria Ketę Diuprė nuo pasaulio – įdomu, kiek jos suplonėjo šiandien, nuplėšus skelbimus?
Trinktelėjus durims Vilsonas atsipeikėjo, suprato, kad Ketė jo smalsavimą palaikys kišimusi į jos reikalus. Jis suskubo išeiti iš darbo kambario.
– Ar man pavyko išsisukti nuo indų plovimo? – paklausė įslinkdamas į virtuvę.
Ketė pakėlė antakį.
– Taip.
– Labai gerai. – Jis apglėbė ją per juosmenį ir prisitraukė arčiau.
Kūnams susilietus Ketė atsiduso. Prasideda.
Ji pasisuko veidu į jį.
– Dabar turbūt tikiesi sekso.
Vilsono dešiniame burnos kampe suvirpėjo raumuo.
– Man tai nėra seksas.
Ketės akys susiaurėjo.
– Velniop, Vilsonai, nepradėk to žaidimo…
Jis priglaudė pirštą jai prie lūpų.
– Aš myliuosi su tavimi, Katerina.
Ji atitraukė jo ranką.
– O aš užsiimu seksu.
– Semantika, – sumurmėjo jis, suleido pirštus jai į plaukus ir lengvai ją prisitraukė, pakeldamas jos lūpas prie savųjų.
Apsivijusi rankomis jam už kaklo Ketė juto jo pyktį. Bučinys tapo gilesnis, o pyktis virto geismu. Taip, ji šito laukė.
Jai iš gerklės veržėsi dusli aimana, bet pasiekusi lūpas nuskambėjo tarsi urzgimas.
– Velniai griebtų, – burbtelėjo Vilsonas suėmęs ją už sėdynės. – Laikykis, antraip, prisiekiu Dievu, pasimylėsime čia pat, stovėdami, net kelnaičių nespėsi nusimauti.
Ketė pašoko, apsivijo kojomis Vilsonui apie juosmenį ir atsitrenkė lūpomis jam į dantis. Ji vėl sudejavo, tik šį sykį pajutusi savo kraujo skonį.
Vilsonas pasisuko tvirtai laikydamas ją glėbyje ir dideliais žingsniais nuėjo į miegamąjį.
– Varai mane iš proto, – murmėjo jis, guldydamas ją ant lovos.
– Užsičiaupk ir renkis, – tarė Ketė plėšdama nuo savęs drabužius.
Vilsono akys susiaurėjo iš pykčio. Pirma ji nelaukė jo, o dabar priekaištauja dėl lėtumo? Jei būtų sveiko proto, turėtų tučtuojau apsisukti ir palikti ją nuogą ir ištroškusią. Bet ši mintis išgaravo, vos Ketė atsisėdo, nusitraukusi per galvą ir numetusi ant grindų megztuką.
Jis suniurnėjo. „Velniop išdidumą ir orumą.“
Užtruko kelias sekundes nušveisti drabužius į krūvą ant grindų, ir jau stovėjo šalia lovos. Ketė pasislinko arčiau prie jo, tada pakilo ir apsikabino už kaklo.
Vilsonas panardino pirštus jai į plaukus, paskui stvėrė ją į glėbį.
– Ragana, – pratarė šiurkščiai.
Ketė atsiduso. Jai patiko liesti Vilsoną, justi jo tvirtus raumenis po lygia švelnia oda. Tačiau ji niekada nepripažins, kad įsimylėjo šį vyrą. Sunėrusi pirštus jam ant kaklo ji atsilenkė ir griuvo ant nugaros, susmigdama nuo jo svorio į čiužinį. Apsivijusi kojomis juosmenį stabtelėjo.
– Tai dabar aš ragana?
– Taip, po galais, – atsiliepė Vilsonas, žiūrėdamas į ją iš viršaus ir suprasdamas, kas jo laukia šioje lovoje.
– Tada…
