Žūtbūtinė medžioklė. Sharon Sala

      Ištraukęs Polį iš visureigio prie areštinės, Vilsonas užtruko kelias minutes klausydamasis prižiūrėtojo, kuris sutiko Kalėdas jau tapęs tėvu. Vilsonas stengėsi būti kantrus. Prižiūrėtojas nekaltas, kad Vilsono asmeninis gyvenimas nesusiklostė.

      Tada likimas iškrėtė dar vieną pokštą – tarpduryje jis susidūrė su Artu Bolu. Ir vėl prisiminė bėglių medžiotoją, palikusią jo širdyje atvirą žaizdą. Tačiau jis laikėsi oriai ir neklausinėjo apie ją. Artas niekuo dėtas, kad Ketė yra vienišė.

      Vilsonas įsėdo į automobilį, įjungė salone šildymą, nukreipė šilto oro srautą į kojas ir išsuko į gatvę. Tenkindamas Lekvin prašymą nupirko krepšelį spurgų parduotuvėlėje, įsipylė dujų ir nuvažiavo į biurą.

      Tuo metu, kai Vilsonas vaišino sekretorę spurgomis ir kava, Ketė važiavo iš aikštelės prie bankomato. Kišenėje ji turėjo tris šimtus dolerių, nedideliame lagamine – kelis apatinių komplektus ir teniso batelius. Specialiame laikiklyje stovėjo pilnas puodelis kavos, ant gretimos sėdynės gulėjo maišelis su šviežiais riestainėliais. Retkarčiais ji atsikąsdavo kąsnelį, mėgaudamasi sūraus šilto riestainėlio traškėjimu tarp dantų.

      Naktį pliaupęs lietus liovėsi ir dabar dangus buvo švarus, nors ir pilkas. Tarp dviejų greitkelio juostų rudavo šlapia žolė, kelio įdubose dar telkšojo balos.

      Jos mobilusis gulėjo išjungtas ant gretimos sėdynės. Nenorėjo su niekuo kalbėtis. Vienintelis Artas žinojo, kur ji važiuoja – turėjo jam pasisakyti, kad nebūtų atleista. Jis neapsidžiaugė, bet suprato Ketę. Išpešė iš jos mobiliojo telefono numerį ir pažadą sulaukti skambučio nors kas antrą dieną, kad žinotų, jog viskas gerai.

      Ketė ir vėl tapo medžiotoja, besivejančia savo grobį.

      Solomonas Tutuola nebebuvo panašus į tą žmogų, kuris vežė Marką Preslį į Meksiką. Veidas ir kaklas smarkiai apdegė, ir nors oda buvo pradėjusi gyti, liks randų. Didžioji dalis plaukų kairėje galvos pusėje nudegė ir, pasak dviejų pastarąjį kartą jį apžiūrėjusių gydytojų, nebeataugs. Didelė dalis odos po smakru ir dešinėje kaklo pusėje buvo taip smarkiai apdegusi, kad nebeliko net tatuiruočių, kurias jis turėjo nuo aštuonioliktojo gimtadienio. Gyjanti oda buvo raudona ir jautri, susidarė randai. Abu gydytojai rekomendavo jam vykti į Talsą Oklahomoje, į nudegimų centrą. Šis centas buvo vienas geriausių šalyje, o Solomonui tikrai reikėjo reabilitacijos. Tačiau jis turėjo priežastį nepaisyti jų patarimų – rado ją dideliame vilnoniame Marko Preslio krepšyje.

      Ten buvo pinigų.

      Šimto dolerių banknotų, surištų į penkiatūkstantinius pakelius – šimtų šimtai. Tiek daug pinigų jis nebuvo regėjęs savo gyvenime. Puolė skubiai skaičiuoti pakelius, tačiau suskaičiavęs pusę milijono dolerių liovėsi.

      Iš tikrųjų, kai Preslis paprašė nuvežti jį į Meksiką, Solomonas nežinojo, kodėl šis bėga, jam ir nerūpėjo. Jį domino tik pinigai, pažadėti už šį darbą. Tačiau jei būtų žinojęs, kad vyras turi tiek pinigų, būtų iš karto jį nužudęs, pasiėmęs šlamančiuosius ir išvengęs tokių kančių. Būtų niekada nesusitikęs su ta prakeikta ilgakoje mergina, atsekusia paskui Preslį. Ji buvo tarsi buldogas. Kai jie manydavo, kad pagaliau pavyko nuo jos atsiplėšti, ši vėl atsirasdavo. Jis nenumanė, nei ko jai reikėjo iš Preslio, nei kas jiems visiems nutiko po sprogimo. Solomonas žinojo viena: į juos šaudęs vyras sudegė tame name, taip pat ir Preslis su mergina. Jis bent jau šito tikėjosi. Neprisiminė, jog būtų matęs kokį kitą automobilį, kai įsėdo ir nuvažiavo pas gydytoją. Aišku, galėjo ir nepastebėti. Jis taip skubiai spruko, kad būtų pervažiavęs savo motiną ir net nepamatęs.

      Aptikęs Preslio krepšyje pinigus jis išvydo savo kančias ir skausmą kitoje šviesoje. Pinigų buvo pakankamai, kad galėtų dingti – kaip tik tai jis ir ruošėsi padaryti.

      Pastarąsias dvi dienas jis važiavo vakarų kryptimi, neturėdamas konkretaus plano. Tik vakar vakare susivokė atsidūręs netoli mažo kaimelio Agva Kaljentės. Prieš kelerius metus jis susipažino su moterimi vardu Paloma Garsija iš šio kaimelio. Kas žino, gal ji vis dar gyvena ten. Jam reikėjo vietos pailsėti ir jis mielai pasinaudos jos vaišingumu.

      Šiandien buvo Palomos gimtadienis. Prieš trisdešimt dvejus metus ji gimė šiame mažame namelyje. Niekas Agva Kaljentėje nesistebėjo, kad Paloma gyvena nė kiek ne geriau nei prie gyvų tėvų. Čia visi taip gyveno.

      Vienintelis jos pajamų šaltinis buvo spalvotos antklodės, kurias ji ausdavo ir parduodavo dėdei, o šis turistinio sezono metu prekiaudavo jomis Masatlane.

      Paloma pabudo nesitikėdama, kad ši diena bus kuo nors kitokia, ji tik bus vienais metais vyresnė ir dar netekėjusi. Vyras, su kuriuo susitikinėjo, prieš mėnesį išvyko sienos link. Paloma nenumanė, ar pavyko jam pakliūti į Jungtines Valstijas. Jo nėra ir ji vėl vieniša – tik tiek Paloma žinojo. Dėl lengvabūdiškų santykių su daugeliu vyrų jos reputacija šiame kaimelyje buvo spalvinga. Nors ji nelaikė savęs kekše, daugumai gyventojų ji atrodė būtent tokia.

      Sudrėkinusi skudurą Paloma nusiprausė dar mieguistą veidą, tada mirkydama kempinę metaliniame dubenyje ant stalelio prie miegamojo lango apsiprausė visa. Apsivilko įprastai, pasirinkdama seną, bet patogią raudoną suknelę su spalvingais siuviniais apie kaklą ir rankoves. Ji didžiavosi savo ilgais juodais plaukais. Pindama kasą mėgavosi jų svoriu tarp pirštų, paskui kasą persimetė per petį. Lėtai, paskendusi apmąstymuose ji perėjo per mažą nedegtų plytų namą virtuvės link. Neturėjo nei elektros, nei patogumų, todėl ruošdavo maistą ant mažos krosnelės. Pastačiusi virti kavą ji ant plokščio akmens prie ugnies padėjo apšilti porą tortilijų, kurias vakar išsikepė. Paskui pridėjo į jas šiek tiek vakarykščių pupų. Ji mirkė tortilijos gabalėlius į padažą moliniame inde ir valgė svarstydama, ką veiks šiandien.

      Prieš savaitę dėdė paėmė tuziną antklodžių, taigi nebuvo skubos austi naujų. Valgydama ji spoksojo pro medinių langinių, kurias tuoj atidarys, plyšį į saulę aukštai danguje ir mėgino nustatyti, kiek dabar valandų. Turėtų būti šiek tiek po aštuonių.