aštuonias savo gyvenimo valandas, gal pasakytumėte žodžiu, kur išsiruošėte.
Vilsonas išgirdo pašaipią gaidelę merginos tone ir suprato, kad bus ją įžeidęs. Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas jam ne itin sekėsi bendrauti su moterimis.
– Prieš porą dienų Polis Bičas nepasirodė teisme, telefonai, kurių numerius turiu, išjungti. Jei nerasiu to šunsnukio, jo motina praras namą. Paverkusi dešimt minučių ji galų gale prasitarė numananti, kur jis gali slapstytis. Važiuoju ieškoti Polio.
Lekvin lūpose pasirodė šypsena. Ji pritariamai linktelėjo, tarsi paplekšnodama jam per petį.
– Hmm… gerai! Suraskite tą netikusį sūnų ir užrakinkite. Jo motina užtektinai prisikankino gimdydama ir nenusipelnė dar ir namą prarasti.
Vilsonas šyptelėjo. Lekvin neieškojo žodžių kišenėje.
– Pasistengsiu, – tarė jis. – Nepyk, jei buvau atžarus.
Lekvin pakėlė vieną antakį.
– Taip šiais laikais tai vadinama?
Vilsono šypsena subliuško.
– Kas vadinama?
– Pavadinote tai atžarumu. Aš vadinu nenusisekusia naktimi su moterimi.
Vilsonas prunkštelėjo.
– Ar aš toks permatomas?
Lekvin susiraukė. Jo išdidumas palaužtas. Ji nenorėjo dar labiau bloginti padėties.
– Jei grįždamas į biurą eitumėte pro parduotuvėlę, būčiau dėkinga, jei nupirktumėte kokį saldėsį.
Vilsonas mintyse šyptelėjo.
– Saldumynų mielai poniai… hm, taip, manau, sugebėsiu.
Lekvin linktelėjo ir gracingai pamojusi nuplaukė prie savo stalo.
– Eikite jau. Leidžiate vidun šaltį.
Vilsonas užvėrė duris, žingsniuojant visureigio link jo nuotaika pragiedrėjo. Kartais ji siutindavo, vis dėlto tokios geros sekretorės jam dar nebuvo tekę turėti.
Polis Bičas buvo vartotojas. Jis naudojosi žmonėmis, aplinkybėmis, svaiginosi narkotikais, norėjo eiti per gyvenimą įdėdamas kuo mažiau pastangų. Antrą kartą jo motina įkeitė namą už užstatą, kad jį paleistų iš kalėjimo. Tik šį sykį jis nenuėjo į teismą, nes žinojo, kad vėl teks sėsti į kalėjimą. Šiek tiek nerimavo dėl motiną užgriūsiančių problemų, bet ir jam nelengva. Jis negalėjo grįžti į kamerą. Per daug ten likę priešų.
Vilsonas apvažiavo „Vakarų kelio“ motelį ir sustojo už jo. Pasak motinos, kuri galiausiai suprato per netikėlį sūnų galinti prarasti namą, užvakar Polis skambino iš šio motelio. Vilsonas nežinojo, ar vaikinas dar čia, bet netrukus išsiaiškins.
Išlipęs jis patraukė į registratūrą. Moteris prie stalo žvilgtelėjo į įėjusįjį ir geriau įsižiūrėjusi išsitiesė.
– Reikia kambario? – paklausė sukdama ant piršto išblukusią garbaną.
Vilsonas mostelėjo ženkleliu.
– Ieškau Polio Bičo. Jis vis dar 216 kambaryje?
Jos šypseną pakeitė piktas žvilgsnis.
– Mes neteikiame tokios…
Vilsonas persisvėrė per barą.
– Ponia, vyro, kurio aš ieškau, motina praras namą, nes jis neatnešė savo subinės į teismą. Nesu labai gerai nusiteikęs, todėl nepradėkite ginti savo kliento. Mes abu žinome, jog dauguma nuomojasi kambarius valandai, todėl jei nenorite, kad praneščiau kolegoms apie neteisėtą verslą, geriau pasakykite.
Jos veido išraiška tapo atsargi, tačiau balsas nesuminkštėjo.
– Taip, jis vis dar ten, bet jei ką nors sulaužysite jį suimdamas, turėsite sumokėti.
– Beje, jei jūs dabar skambinsite norėdama jį perspėti, grįšiu ir apkaltinsiu jus bendradarbiavimu su kaltinamuoju.
Ji išbalo, tada pakėlė rankas ir pasitraukė praleisdama Vilsoną.
Jis greitai įsmuko į šešėliuotą laiptinę, dairydamasis į antro aukšto balkoną ir ilgą eilę durų. Šaltas oras, maišydamasis su iškvėptu šiltu, virsdavo garais, primenančiais mažą debesėlį. Nors buvo žvarbu, jis užuodė puvėsių kvapą iš netoli stovinčios šiukšlių dėžės ir pasibjaurėjęs nusuko nosį.
Lipdamas laiptais Vilsonas pastebėjo kambarinės vežimėlį. Vargu ar Polis turi ginklą, bet negalėjo rizikuoti niekuo dėto žmogaus saugumu. Užlipęs į antrą aukštą jis nuėjo prie atvirų durų, kur tvarkėsi kambarinė, ir mostelėjo ženkleliu.
– Likite viduje, – greitai paliepė.
Prieš uždarydamas duris ir skubėdamas prie 216 kambario dar spėjo pamatyti išgąstį moters veide.
Užuolaidos buvo užtrauktos, langai apšerkšniję. Sustojęs prie durų Vilsonas įsiklausė – jokio garso, niekas nejudėjo. Buvo per šalta ilgai gaišti, Vilsonas žinojo, jog tėra vienas būdas pažadinti Bičą ir vienas kelias iš kambario.
Jis suspaudė kumštį ir pabeldė į duris, tačiau niekas neatsiliepė. Pabeldė dar sykį, garsiau ir ilgiau.
– Pranyk! – kažkas šūktelėjo iš kito kambario.
– Poli! Čia Vilsonas Makėjus. Nešk savo subinę.
Po užsitęsusios tylos Vilsonas išgirdo žingsnius. Įsisprendęs į klubus jis stebėjo užuolaidas, neabejodamas, kad Polis pasižiūrės laukan. Kai užuolaidos sujudėjo, jis vėl sušuko:
– Atidaryk duris, Poli! Laidavau už tave. Turiu tave suimti.
Polio Bičo, spoksančio į Vilsoną, veide nustebimas maišėsi su pykčiu.
– Išgraužk! – šūktelėjo Polis ir paleido užuolaidą.
Vilsonui to pakako. Nekantrus, šaltakraujis, pykstantis ant viso pasaulio, jis iš visų jėgų trenkė į duris. Šios įgriuvo vidun, užklupdamos Polį maunantis kelnes.
– Kalės vaikas! – suinkštė Polis ir puolė į vonią.
Vilsonas sučiupo jį už kelnių.
– Užsičiaupk, – paliepė ir sugriebęs už rankos patiesė veidu ant lovos.
Surakintas antrankiais ir pastatytas ant kojų vaikinas keikėsi ir bandė priešintis.
Vilsonas nebuvo nusiteikęs klausytis.
– Užsičiaupk, Biče! Esi vaikščiojanti nelaimė. Ką čia sugalvojai… neateiti į teismą, kai motina per tave gali netekti namo?
– Atsiknisk, – sumurmėjo
