gurkštelėjo dar kavos ir pakilo eiti. Bet prieš tai reikia pamatyti smunkantį Luiso entuziazmą.
– Laimei, tu kur kas geresnis pėstininkas nei baristas, – šūktelėjo jis per petį. – Atsižvelk į tai grįžęs namo, gerai?
– Taip, sere! – Luisas nuskubėjo iš paskos. – Ir leiskite pasakyti, kaip gera buvo su jumis dirbti, sere! Išmokau tiek daug. Prieš šį žygį nebuvau tikras, kad noriu likti kariuomenėje, bet stebėdamas jus nusprendžiau tapti išminuotoju.
Kitas sustojo. Ranka trindamas žandikaulį, apsisuko.
– Ar turi merginą, Seperi?
Luisas pasimuistė, veide ėmė maišytis pasididžiavimas ir gėda. Adomo obuolys ėmė šokinėti.
– Taip. Kelę. Po dviejų mėnesių turėsime kūdikį. Grįžęs pasipiršiu jai.
Prisimerkęs, žvelgdamas į plokščią horizontą, Kitas linktelėjo.
– Ar myli ją?
– Taip, sere. Kartu esame dar neilgai, bet… taip, tikrai ją myliu.
– Tada pasinaudok mano patarimu. Išmok išvirti padorią kavą ir susirask darbą „Starbucks“ kavinėje, nes meilė ir išminavimas nedera. – Nusišypsojęs Kitas grąžino jam emaliuotą puodelį. – Dabar keliaukim ir pabaikim šį reikalą, kad visi galėtume grįžti namo.
– Atleisk, kad pavėlavau.
Plačiai šypsodamasi, kas visiškai nepriminė atgailos, ir mėgindama savo pirkinių maišais neišversti alaus, Sofija įslydo į kėdę priešais Džasperą prie nediduko stalelio.
Jis šelmiškai nužvelgė maišus.
– Spėju, buvai siaubingai įstrigusi… – Jo antakiai šovė aukštyn pamačius nežymų Kovent gardeno erotinio butiko logotipą didžiausio maišo kamputyje. – Grįžus Kito laukia smagumynai.
Grūsdama maišus po stalu, Sofija padėjo didžiulę puokštę ką tik nusipirktų ryškių gėlių ant kėdės šalimais ir pamėgino susitvardyti, kad nesivieptų kaip įsimylėjusi svajoklė.
– Ką tik išleidau nederamą sumą pinigų, – prisipažino ji, čiupdama valgiaraštį ir užsidėdama akinius nuo saulės ant galvos, kad galėtų jį perskaityti. Stalas, kurį išrinko Džasperas, stovėjo raudonos stoginės pavėsyje. Jis taip skyrėsi nuo Kito, kad atrodė neįtikėtina, kaip jie galėjo šitaip ilgai tikėti, jog yra broliai.
– Ir gana nederamiems dalykams, kiek žinau tą parduotuvę. – Džasperas žvilgtelėjo į maišo kampelį.
– Tai tik naktiniai, – skubiai tarė Sofija, vildamasi, kad jis neištrauks padykusio sidabriškai pilko šilko gabalėlio ir nepademonstruos jo pietauti susirinkusiai miniai populiariausiame Kovent gardeno restorane. – Ėjau pro šalį, ką tik gavau atlyginimą už vampyrų filmą, o Kitas grįžta rytoj, tad pamaniau, kodėl gi ne? Bet, tiesą sakant, tai kainavo labai daug.
– Nebūk paika. Tos dienos, kai pirkdavai drabužius labdaros parduotuvėse, o duoną iš nupigintos parduotuvės lentynos, baigėsi, mieloji. – Džasperas apsižvalgė, kad pagautų padavėjo žvilgsnį, tada atsisuko į ją ir nekantraudamas patrynė rankomis. – Teliko vos kelios vienišės valandos, kol grįš Kitas ir tapsi jo sužadėtine. Ar jau suplanavai laukinį vakarėlį?
– Saugau tai jo grįžimui po maždaug… – Sofija pasitikrino laikrodį telefone. – Dvidešimt aštuonių valandų. Pažiūrėkime… pas juos penkiomis valandomis daugiau, tad dabar jis kaip tik turėtų būti bebaigiąs paskutinę pamainą.
Džasperas, matyt, pagavo nerimo gaidelę jos balse, nes uždėjo ranką ant jos.
– Negalvok apie tai, – tarė jis tvirtai. – Tau nuostabiai sekėsi. Aš išeičiau iš proto, jei ten būtų Serchijus ir kasdien loštų su mirtimi. Tu labai drąsi.
– Nelabai, palyginti su Kitu. – Sofijos gerklė išdžiūvo ir link jų einant padavėjui ji pažvelgė į valgiaraštį. Mėgino įsivaizduoti Kitą – karštą, purviną, išsekusį. Jis penkis mėnesius prižiūrėjo vyrų batalioną, jų poreikius iškeldamas virš savųjų. Dabar ji troško, kad jis sugrįžtų ir galėtų juo pasirūpinti.
Na, ir visa kita.
– Sofe?
– Ką? Ak, atleisk. – Suvokusi, kad padavėjo tušinukas pasirengęs užrašyti jos užsakymą, Sofija paprašė Nicos salotų – pirmo valgiaraštyje pasitaikiusio patiekalo. Skrupulingai užrašęs, padavėjas manevruodamas tarp stalų išėjo.
– Kitas prie to pripratęs, – susimąstęs tarė Džasperas, stebėdamas nueinantį padavėją. – Daro tai jau metų metus. Beje, kaip jis?
– Ak… žinai… Sako, kad gerai, – pamelavo ji vangiai. – Bet noriu išgirsti apie tave. Ar judu su Serchijumi jau susipakavę ir pasirengę pulti blizgantį Holivudą?
Džasperas atsilošė kėdėje ir rankomis pasitrynė veidą.
– Patikėk, niekam gyvenime dar nebuvau labiau pasiruošęs. Po visko, kas nutiko per pastaruosius šešis mėnesius – tėčio mirtis, prisipažinimas dėl orientacijos ir to, kai Elnburgas tapo mano, o ne Kito – negaliu sulaukti, kada įsėsiu į lėktuvą ir viską paliksiu užnugaryje. Ateinančius tris mėnesius, kol Serchijus dirbs, ruošiuosi praleisti gulėdamas prie baseino ir gerdamas koktelius.
– Jei geriau tavęs nepažinočiau, sakyčiau, kad tu beširdiškai stengiesi priversti mane pažaliuoti iš pavydo.
– To ir tetrokštu. – Priėjus padavėjui su aukštyn iškeltu padėklu, Džasperas išsišiepė. – Ar pavyko?
– Ne. – Padavėjas pastatė priešais ją didelę stiklinę džino su toniku, kurioje skimbčiojo ledukai. – Baseinas ir kokteiliai skamba puikiai, bet, tiesą sakant, pirmąsyk gyvenime nenoriu būti niekur kitur, kaip tik čia. Na, ne čia, savaime suprantama, – tarė ji ir linktelėjo galva vieno žymiųjų Kovent gardeno gatvės artistų link. – Save įsimylėjusį bedarbį aktorių, žongliruojantį peiliais, galiu stebėti tik kurį laiką. Noriu būti namie. Su Kitu.
Pirštu mąsliai tapšnodamas papūstas lūpas, Džasperas prisimerkęs nužvelgė ją.
– Manyčiau, ateivių pagrobimas. Juk tikrai turi būti logiškesnis asmenybės transformacijos paaiškinimas. Nuo merginos, kurios telefonas vis dar veikia su papildymo kortele, nes sutartis – pernelyg didelis įsipareigojimas, iki moters, kuri jaudulį įsivaizduoja kaip… – Jis numojo ranka. – Skalbinių džiaustymą ar panašiai. Tik negaliu sugalvoti to paaiškinimo.
– Meilė, – tarstelėjo Sofija ir gurkštelėjo džino. – Ir galbūt visą savo gyvenimą skubėjusi, dabar tiesiog esu pasirengusi sulėtinti tempą. – Ji kaltai į jį žvilgtelėjo. – Vis įsmunku į baldų parduotuves apžiūrėti sofų, be to, jaučiu siaubingą priklausomybę dažams. Tikriausiai tiesiog noriu namų.
– Na, Kito butukas viename iš trokštamiausių Čelsio sodų nėra pati blogiausia
