susikūprinusią Luiso merginą. Didžiulis nėščiosios pilvas atrodė siaubingai neproporcingas likusiam kūnui. Atsirėmusi į sieną, ji atrodė jauna ir gležna.
– Jie nieko nesako. Tik norėčiau žinoti, ar jam viskas bus gerai. – Nors ji kalbėjo maištingai, Kitas įžvelgė baimę jos akyse. – Ar bus?
– Flango vadas Rendelis čia dirba mediku. Pasak jo, blogiausia jau praeityje, – karčiai tarė jis. – Jei kariai išgyvena kelionę malūnsparniu į stovyklos ligoninę, tikimybė išgyventi – devyniasdešimt septyni procentai. O jis ištvėrė visą kelią iki namų.
Ji dar labiau susiraukė.
– Neklausiau, ar jis išgyvens. Turiu omenyje, ar jam viskas bus gerai? Nes nemanau, kad galėčiau iškęsti, jei jis ne… – balsas nutrūko, ji nusisuko. Kitas matė, kaip ryjant ašaras kilnojosi gerklė. – Mes ne itin gerai vienas kitą pažįstam, – tęsė ji po akimirkos. – Susitikinėjome ne per seniausiai, kai nutiko tai. – Staigus krestelėjimas galva žemyn išdavė, kad ji kalba apie nėštumą. – Neplanavome, bet, kaip sako mama, aš pati kalta. Dabar jau nieko nepadarysi. – Ji pažvelgė į Kitą bejausmėmis akimis; ašaros ėmė ristis skruostais. – O dabar? Jei jis… nežinau… sužeistas, aš įstrigau, tiesa? Bet kieno tai kaltė?
Mano, – troško pasakyti Kitas. – Tik mano.
Kokią teisę jis turi tai pamiršti?
Sofijos akys žaibiškai atsimerkė.
Ji gulėjo visiškai nejudėdama, spoksojo į vasarišką tamsą, klausydamasi garso, kuris ją pažadino.
O gal tai buvo net ne garsas. Gal jausmas. Sapnas? Ar instinktas…
Sunkiai busdama iš miego ji atsisėdo, plaukai ant sprando pasišiaušė. Ausyse ėmė ūžti, bet viskas, ką girdėjo, buvo įprasti naktinio miesto garsai – automobiliai Kingso kelyje, aikštelėje, tolima sirena.
Ir kažkas dar, arčiau, namuose. Prislopintas trenksmas, lyg kas būtų nukritę, ir sunkūs kažkieno žingsniai laiptais.
Sofija sustingo.
Patyliukais nusikeikusi, ji nusispyrė patalus ir nusliūkino į lovos kojūgalį, išsiblaškiusi ėmė ieškoti ginklo, beviltiškai trokšdama, kad būtų žaidusi kriketą ar beisbolą. Širdis lėkė šuoliais. Aplinkui nebuvo nieko, bent kiek tinkamo atsiginti nuo užpuoliko. Tada ji suvokė, kad reikia nusiristi nuo lovos ir pasislėpti po ja…
Staiga tarpduryje pasirodė figūra. Besiblaškanti Sofijos širdis, regis, pakilo į gerklę. Dabar per vėlu ką nors daryti, tik begėdiškai laikytis.
– Nejudėk, – tarstelėjo ji. – Turiu ginklą.
Atsidusęs, įsibrovėlis žengė pirmyn.
– Iš ten, kur esu kilęs, mes to nevadiname ginklu. Vadiname televizoriaus pulteliu.
Jo balsas buvo kimus ir nuvargęs, velniškai seksualus ir beprotiškai pažįstamas.
– Kitai!
Tai buvo kažkas tarp džiugaus šūksnio ir kūkčiojimo. Sofija per sekundės dalį peršoko lovą, ir jis pagavo ją, šokančią jam į glėbį. Jų lūpos susitiko, kojos tučtuojau apsivijo jo liemenį. Klausimai patys formavosi galvoje, burbuliavo ir vėl tirpo, kol nugalėjo troškimas liesti jį ir bučiuoti…
Nenutraukdamas bučinio, alkanomis lūpomis jis paguldė ją į lovą.
– Maniau… – numykė ji, – tavęs namie nebus… iki ryt.
Jo lūpos vėl susirado ją.
– Aš jau čia, – kimiai sušnabždėjo.
Dabar buvo svarbu tik tai.
Jos rankos apsivijo jam liemenį, o lūpos vėl nusileido ant nuogos krūtinės. To pakako, kad nuvytų nerimą keliančias mintis ir pamirštų tą šimtą keturiasdešimt aštuonias dienas juos skyrusį atstumą.
Aistros banga nuvilnijo jos kūnu. Kitas taip pat atsigulė ant lovos, sekundei pakibdamas virš jos. Šešėliai temdė jo veidą, tačiau, nepaisant tamsos, ji pastebėjo sidabrišką jo akių blizgesį ir tučtuojau pajuto dar vieną troškimo bangą. Atsiklaupusi ant kelių, Sofija nusitraukė marškinėlius ir lūpomis nutildė tylų jo atodūsį, pajuto prisispaudžiant nuogą kūną.
– Ar viskas gerai? – sumurmėjo ji po kelių akimirkų, drebančiais pirštais ieškodama jo marškinių sagų.
– Taip.
Jis atsitraukė, iš kelnių truktelėjo marškinius ir nusiėmė juos. Tą akimirką šviesa iš gatvės, sklindanti pro užuolaidas, apšvietė jo veidą, ir Sofija aiktelėjo.
– O ne, tu sužeistas. Kitai, tavo veidas…
Ji pakilo, siektelėjusi jį suėmė delnais veidą ir švelniai nykščiais braukė per žaizdas ant jo skruostikaulių, kol pajuto jį truktelint šalin.
– Nieko tokio.
Jo šiltos rankos glostė virpančią jos nugaros odą, o Sofija tuo tarpu mėgino atsegti jo diržą, nekantraudama atsikratyti paskutinio juos skyrusio barjero. Galiausiai pavyko atlaisvinti sagas, ir jis lengvai nusimovė kelnes. Pagaliau juodu vėl griuvo atgal į lovą.
Ji nieko panašaus neplanavo. Nebuvo nei šampano, nei seksualių šilkinių naktinių, jokio viliojimo ar pokalbių. Tik oda, rankos ir milžiniškas poreikis, kuris, atrodė, perplėš ją perpus.
Laiko pasikalbėti bus vėliau.
Rytoj.
Tai buvo geriausias būdas atstumui panaikinti ir pasakyti jam tai, ko troško.
Visai kaip tada, kai mylėjosi pirmą sykį, tą naktį, kai jis sužinojo, kad Ralfas Ficrojus nėra jo tėvas. Tada ji visiškai neturėjo ką pasakyti, nes žinia buvo pernelyg skaudi ir nemaloni. Kurį laiką ją užgožė aistra.
Jo kūnas įsitempė, pečiai tapo it akmeniniai. Abu drebėjo, bet jam įėjus į ją, ji pajuto, kad dalis įtampos palieka jo kūną. Sofijos rankos apsivijo jo kaklą, jų kaktos susilietė, galėjo baigti vien nuo jo kvapo, kurį jautė visur – ant skruosto, odos. Kūnas virpėjo ir degė, bet ji narsiai laikėsi, įtempdama raumenis, įsikibdama į jį it skęstantis žmogus.
Suvaitojęs, Kitas pakišo rankas jai po nugara, suėmė ją ir, stipriai prispaudęs prie krūtinės, atsisėdo. Sofija apsivijo kojomis jo liemenį ir to pakako, kad išvestų ją iš proto. Ji pasileido, išsilenkė ir sudejavo, orgazmui virpinant jos kūną.
Kitas tvirtai laikė ją, laukė, kol ji liausis, tada vėl prisitraukė į glėbį ir panardino veidą jos kakle. Sofija vis dar jautė jį viduje ir ėmė lėtai linguoti klubais, glostyti jam plaukus, stipriai jį laikė tol, kol jis įsitempė ir galiausiai sudejavo jos vardą.
Drauge jie susmuko ant lovos. Priglaudusi jo galvą prie krūtinės, Sofija žvelgė į tamsą ir šypsojosi.
Antras skyrius
Kitas
