Serchijų, nusileidžiantį iki kaimo parduotuvėlės ir paprašantį ponios Vats „Foie gras“ žąsų kepenėlių pašteto arba naujausio „Empire“ žurnalo.
Dar sykį gurkštelėjusi džino, Sofija paslėpė šypseną. Jis teisus, Serchijus pasirodė Elnburge per Ralfo laidotuves, ir tai priminė papūgos pasirodymą Šiaurės ašigalyje.
– Tai kas bus? – Ji pamovė alyvuogę iš savo salotų. Keista, dabar Elnburgo ateitis jai rūpėjo kur kas labiau, nors į tai nebebuvo įtraukta nei ji, nei Kitas. Ji ten taip sielvartavo praėjusią žiemą, kai atvyko pabūti su Džasperu, kad vien nuo minties, jog tektų gyventi tarp tų šaltų akmens sienų, ją nupurtydavo. Bet dabar, kai tokios galimybės nebeliko, sėdėdama saulėkaitoje vidury Kovent gardeno, ji pajuto savotišką prielankumą tai vietai.
– Nežinau. – Džasperas vėl atsiduso. – Teisinė situacija yra absoliučiai nesuprantama, finansinė dar labiau. Tokia sumauta netvarka – vis dar negaliu atleisti tėčiui už tai, kad testamente paslėpė šitokią bombą. Tai, kad Kitas nėra biologinis jo sūnus, yra tik detalė – jis užaugo Elnburge ir pastaruosius penkiolika metų bemaž vienintelis rūpinosi ta vieta. Jei aš jaučiuosi šokiruotas dėl to, kaip viskas išsisprendė, Kitui turėtų būti kur kas blogiau. Ar guodėsi tau laiškuose ar kur kitur?
Nė nepažvelgdama jam į akis, Sofija papurtė galvą.
– Ne, nieko neminėjo.
Tiesa ta, kad jis iš viso ne ką teminėjo. Prieš išvykdamas perspėjo ją, kad telefono skambučiai tik sukelia neviltį, tad geriau jų vengti, todėl ji nesitikėjo, jog jis paskambins, bet vis tiek negalėjo nuvyti nusivylimo. Ji rašydavo jam keliskart per savaitę – ilgus laiškus, pilnus naujienų ir paikų pokštų bei to, kaip jo ilgisi. Atsakymų sulaukdavo retai, jie buvo trumpi ir konkretūs, nuo jų ji jautėsi tik dar vienišesnė.
– Tik tikiuosi, kad jis nejaučia man neapykantos, – nusiminęs tarė Džasperas. – Elnburgas jam buvo viskas.
– Nekvailiok. Ne tavo kaltė, kad Kito motina dingo su kitu vyru, kai jis tebuvo mažas berniukas. Šiaip ar taip, dabar viskas praeityje ir, kaip pasakytų mano išprotėjusi motina, niekas nevyksta be reikalo. Jei Kitas būtų paveldėtojas, jokiu būdu už jo netekėčiau. Jam reikėtų damos su tiara ir trijų metų garantija, kad padovanos sūnų. Niekaip netikčiau.
Jos tonas buvo lengvabūdiškas, bet šypsena nežymiai įsitempė užsiminus apie sūnų. Džasperas, regis, nepastebėjo.
– Tu arčiau to nei Serchijus. Tiara tiktų abiem, bet tu tikrai turėtum pranašumą, jei kalbėtume apie palikuonis.
– Nesilažinčiau.
Ji susigėdo. Tiek balsas, tiek šypsena įtrūko, ir jai teko prispausti prie burnos ranką. Kitame stalo gale Džasperas atrodė susirūpinęs.
– Sofe? Kas nutiko?
Ji čiupo gėrimą ir užsivertė jį. Džinas buvo šaltas ir kartus. Atrodė, jog gėrimas prašviesino jai galvą, bet greičiausiai tai tebuvo ironiška iliuzija.
– Viskas gerai. Tiesiog buvau pas gydytoją dėl kasmėnesinio pragaro, vadinamo mėnesinėmis, tik tiek.
Džaspero akys išsiplėtė.
– Dieve, Sofe, viskas gerai?
Ji numojo ranka.
– Ne, nieko rimto. Kaip ir maniau – endometriozė. Gera naujiena, kad gyvybei grėsmės nėra, o bloga ta, kad liga gali kliudyti pastoti.
– Ak, mieloji. Nemaniau, kad vaikai tau taip svarbu.
– Ir aš ne, kol nesutikau Kito. – Sofija nuleido akinius ant akių, trokštama pasislėpti. Praleidusi metų metus klausydamasi motinos ir kitų pažįstamų moterų analizuojant kiekvieną svaiginančią motinystės detalę, ji paprastai stengdavosi nekreipti į tai dėmesio, bet dalis jos taip pat troško pasidalinti šiuo saldžiai rūgščiu jausmu. – Žinia, kad gali būti sunku pastoti, privertė mane suprasti, kaip tai svarbu – ironiška, tiesa? – Ji atsiduso. – Šiaip ar taip, gydytojas nesakė, kad tai neįmanoma, tiesiog prireiks daugiau laiko ir geriau to neatidėlioti.
Jis ištiesė ranką per stalą ir palietė Sofiją.
– Tai kada pradėsit mėginti?
Sofija darsyk pažvelgė į telefoną, tada ryžtingai pakėlė akis.
– Po maždaug dvidešimt septynių su puse valandų.
Antros valandos rodyklė nežymiai suvirpėjo, vangiai slinkdama laikrodžio paviršiumi. Sėdėdamas reanimacijoje ir stebėdamas jį, Kitas svarstė, kad dar vienos minutės ji nebeištemps.
Puikiai pažįstamas jausmas.
Anglijos laiku, čia jis jau nuo vėlyvos popietės, kai greitosios pagalbos malūnsparnis pagaliau nusileido, pargabendamas Seperį Kailą Luisą. Užmigdytas, su kulkomis galvoje ir krūtinėje – tai tikrai nebuvo toks grįžimas, kurio Luisas taip laukė.
Kitas panardino galvą delnuose. Grįžo pažįstama nejautra, braudamasi pro pirštų galus, kol ėmė atrodyti, jog jie tirpsta.
– Kavos, majore Ficrojau?
Jis krūptelėjo. Priešais stovinti medicinos seselė vilkėjo mėlyną prijuostę ir maloniai šypsojosi, nesuvokdama, kaip smogė jos klausimas. Jis nusisuko ir sugriežė dantimis.
– Ne, ačiū.
– Gal ko nors skausmui numalšinti?
Jis atsisuko ir prisimerkė. Ar ji žino, kad jis yra ta priežastis, kodėl Luisas yra toje palatoje, prijungtas prie aparatų, kvėpuojančių už jį? Ar nutuokia, kad dėl jo kaltės motina laiko jo ranką ir kūkčioja, o mergina, apie kurią jis taip išdidžiai kalbėdavo, laikė nusukusi išsigandusias akis?
– Jūsų veidas, – švelniai tarė seselė. – Žinau, kad jus apžiūrėjo lauko ligoninėje, bet vaistai, kuriuos davė, jau turėtų nebeveikti. – Ji kryptelėjo galvą ir pažvelgė į jį su didžia užuojauta. – Kad ir kokios bebūtų, skeveldrų žaizdos gali labai skausmingai gyti.
– Atrodo blogiau, nei yra. – Jis matė savo veidą tualeto veidrodyje ir pajuto buką nuostabą nuo žaizdų ir mėlynių apie akis. – Nieko, ko nepataisytų didelis stiklas viskio.
Seselė nusišypsojo.
– Bijau, kad čia jo negausite. Bet dabar jau galite vykti namo. – Seselė praėjo pro jį prie Luiso palatos durų ir uždėjo delną ant rankenos. – Dabar čia jo šeima. Rūpinotės tais berniukais penkis mėnesius, majore, – tarė ji rūpestingai. – Laikas pasirūpinti savimi.
Kitas vos spėjo žvilgtelėti į nejudrią figūrą lovoje, kai durys vėl užsitrenkė. Jis sunkiai iškvėpė, kaltė spaudė krūtinę.
Namai.
Sofija.
Mintis apie ją bemaž sugniuždė paskutinius savitvardos likučius. Jis vėl pažvelgė į laikrodį. Suprato, kad nors spoksojo į jį
