IRMAS SKYRIUS
– Šį kartą tavo tėvą ištikęs širdies priepuolis buvo labai rimtas.
Gydytojo žodžiai Hito Langstono nepaguodė. Jis stovėjo prie Keno Ideno – savo patėvio – palatos ir klausėsi gydytojo prognozių. Jautėsi bejėgis ir šis jausmas jam buvo labai neįprastas. Nors buvo jauniausias Idenų sūnus, jam priklausė reklamos įmonė Medisono alėjoje. Be niekieno pagalbos jis suorganizavo vieną sėkmingiausių praėjusių metų reklamos kampanijų. Buvo įpratęs, kad visi, nuo sekretorės iki verslo partnerio, galutinio sprendimo visada laukdavo iš jo.
Dabar viskas buvo daug rimčiau. Spręsti apie gyvenimą ir mirtį buvo ne jo jėgoms. Džuliana, vienintelė Keno ir Molės Idenų biologinė dukra, nesiliovė verkusi nuo pat atvykimo. Net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis Hitas mėgdavo juokauti ir norėtų matyti Džulianą besišypsančią, bet į galvą nešovė niekas, kas tokią minutę ją pralinksmintų.
Vos gavę žinią apie Keną ištikusį širdies smūgį, penki Idenų vaikai atskubėjo į šeimyninį ūkį Kornvalyje, Konektikuto valstijoje. Hitas įšoko į automobilį ir atlėkė iš Niujorko, nežinodamas, ar, pasiekęs ligoninę, spės pamatyti savo patėvį gyvą. Tikrieji jo tėvai žuvo eismo avarijoje jam būnant vos devynerių. Dabar buvo suaugęs, turėjo savo įmonę, bet neiškęstų dar vieno tėvo netekties.
Hitas ir Džuliana atvyko paskutiniai ir dabar klausė kitų jau girdėtos gydytojo ataskaitos.
– Jo būklė stabili, mums pasisekė, – toliau šnekėjo gydytojas. – Aspirinas, kurį davė Molė, greičiausiai labai pagelbėjo.
Smulki Džulianos figūra šmėžavo priešais jį. Ir klausydamasis gydytojo žodžių, Hitas negalėjo atplėšti nuo jos akių. Buvo panaši į Molę, smulkaus, bet tvirto kūno sudėjimo. Šiandien atrodė dar mažesnė, susikūprinusi ir įsmeigusi žvilgsnį į grindis. Kai tik atvyko, ilgi šviesūs plaukai buvo palaidi, bet, po kelių valandų lūkuriavimo laukiamajame, Džulė buvo susegusi juos į netvarkingą kuodą. Ji sudrebėjo nuo gydytojo žodžių ir stipriau susisupo į žalią kašmyro megztinį.
Hitas drąsindamas palietė jos petį. Jo broliai turėjo sužadėtines, kurios juos guodė, bet jie su Džuliana buvo vieni. Troško ją paguosti. Buvo skaudu matyti ryžtingą, savimi pasitikinčią menininkę tokią palūžusią. Nors Hitas su Džuliana užaugo vienuose namuose, jis niekada nežiūrėjo į ją kaip į seserį. Ji buvo geriausia jo draugė, sąjungininkė ir kurį laiką net gyvenimo meilė.
Žinojimas, kad šią sunkią akimirką jie turi vienas kitą, guodė. Hitas tikėjosi, kad šiandien jiems pavyks pamiršti audringą praeitį ir susitelkti į svarbesnius dalykus. Džulė nenustūmė jo rankos, tad, regis, jautėsi taip pat. Įprastai ji būtų žaismingai ją numetusi ir nutraukusi fizinį kontaktą, bet šiandien to nepadarė. Priešingai, Džulė atsirėmė į Hitą, nugara prisispausdama prie jo krūtinės. Jis priglaudė skruostą prie auksinių jos plaukų ir įkvėpė aromato, taip giliai įsismelkusio į atmintį. Džulė atsiduso ir jo nugara nuvilnijo virpuliukai. Šis artumo pojūtis pavertė gydytojo balsą tolimu aidu ir trumpai Hitui atrodė, kad jie yra vieni. Laikas ne pats tinkamiausias, bet jausti jos artumą buvo nenusakomai malonu.
Liesti Džulianą – retas ir vertingas potyris. Ji nemėgo fizinio kontakto, priešingai nei Molė, kuri apkabindavo kiekvieną sutiktąjį. Ypač nuošaliai ji laikėsi nuo Hito. Nesvarbu, kas įvyko tarp jų prieš daugelį metų ir kas buvo dėl to kaltas, tokiomis gyvenimo akimirkomis jis labiausiai gailėjosi praradęs geriausią bičiulę.
– Turėsime atlikti atvirą širdies operaciją, po kurios kelias dienas palaikysime jį reanimacijoje ir tik tada galėsime perkelti į paprastą palatą.
– Kada jis galės grįžti namo? – paklausė Džuliana ir privertė Hitą pajusti kaltę dėl nuklydusių minčių. Net jiems liečiantis jai rūpėjo rimtesni dalykai nei jų praeitis. Tad Hitas atsitiesė ir vėl šiek tiek atsitraukė nuo jos, nusprendęs susikaupti į gydytojo žodžius.
Gydytojo akys apsiblausė.
– Nemėgstu spėlioti, bet, kaip jau sakiau kitiems, pas mus jis turės gydytis mažiausiai savaitę. Paskui reikės gulėti reabilitacijos centre. Galbūt galės sugrįžti namo, jei įrengsite miegamąjį pirmame aukšte ir pasamdysite slaugę. Kelis mėnesius turės būti itin atsargus, nelaipioti laiptais ir nekilnoti nieko sunkaus. Per šias Kalėdas jis tikrai pats nekirs eglučių.
Tai viską ir nulėmė. Dar prieš Keno širdies smūgį Hitas ketino pasiimti kelis mėnesius atostogų ir grįžti į įtėviams priklausantį kalėdinių eglučių ūkį. Per praėjusias Kalėdas šeimai anksčiau priklausiusiame sklype buvo aptikti žmogaus palaikai ir neseniai buvo nustatyta, kad tai – Tomis Vailderis, dar vienas globotinis, kurį laiką gyvenęs ūkyje. Hitas ir kiti Idenų vaikai žinojo, kad Tomis mirė maždaug prieš šešiolika metų, bet policijos tyrimas prasidėjo tik dabar.
Hitas blaškėsi tarp noro sekti visas naujienas apie Tomį per televiziją ir troškimo apsimesti, kad tas niekšas apskritai neegzistavo. Deja, puikiai žinojo, kad nuo praeities nepabėgsi.
Kad ir kaip nesinorėtų pripažinti, atėjo metas atsakyti už poelgius. Šiuo metu ūkyje gyveno tik Kenas ir Molė. Jie nežinojo tiesos apie Tomio dingimą, bet turėjo įsitraukti į policijos tyrimą. Pasak vienintelio tikrojo Hito brolio Ksanderio, būtent dėl šerifo Djuko grasinimų suimti Keną jis ir atsidūrė ligoninėje.
Jau buvo baisu, kad dėl Hito klaidų žuvo vienas žmogus. Jis neiškęstų, jei dar kažkas, ypač dorasis Kenas, mirtų dėl jo kaltės.
Gydytojui nuėjus, jie su Džuliana nužingsniavo į laukiamąjį, kur buvo susirinkusi visa šeima. Trys Hito broliai su sužadėtinėmis sėdėjo įvairiose laukiamojo pusėse. Vieni skaitė laikraščius, kiti buvo įnikę į telefonus. Visi pavargę ir susirūpinę.
– Ketinu likti ūkyje, kol tėčiui pagerės, – pranešė Hitas. – Viskuo pasirūpinsiu.
– Dar tik spalio pradžia, bet nė nemirktelsi ir ateis Kalėdos, – susirūpinęs tarė vyresnysis jo įbrolis Veidas. – Paskutinis metų ketvirtis visada būna siaubingas. Nesusitvarkysi vienas.
– Ar turime kitą pasirinkimą? Jūs visi užsiėmę. Mano verslo partneris galės kelis mėnesius vadovauti „Langston Hamilton“ be manęs. Be to, man padės Ovenas, – pridūrė Hitas, turėdamas omenyje seniausią ir ištikimiausią Idenų kalėdinių eglučių ūkio darbuotoją. – Kol kas susitvarkysime vieni, o per Kalėdas pasamdysiu mokinių, kad padėtų kirsti ir nešioti eglutes.
– Ir aš liksiu namie, – pranešė Džuliana.
Visa šeima atsigręžė į ją. Nuo pat atvykimo ji buvo tyli, bet Hitas vienintelis suprato kodėl. Ji nusprendė likti ūkyje žinodama, kad ten bus ir jis. Džuliana dažnokai ten apsilankydavo, bet broliai paprastai atvykdavo tik per Kalėdas. Jį labai nustebino jos pasiryžimas kelis mėnesius būti su juo, bet, regis, neturėjo kito pasirinkimo.
Nors Džuliana atrodė smulki ir trapi, jos akyse švietė užsispyrimas. Deja, Hitas puikiai pažinojo šį žvilgsnį. Ryžto kupinos akys spindėjo it smaragdai ir jis suprato, kad niekas jos nebeperkalbės. Jei Džuliana ką nuspręsdavo, niekas negalėjo sprendimo pakeisti.
Jos sprendimas likti ūkyje buvo netikėtas ir dėl kitų priežasčių. Džuliana – skulptorė. Jos studija ir nedidelė galerija buvo Hamptone. Tai tikrai nebuvo darbas, kai gali nesunkiai susipakuoti penkis šimtus kilogramų sveriančią krosnį ir darbuotis kur užsigeidus.
– Kaip tavo kitų metų paroda? – paklausė Hitas. – Likusi čia prarasi du ar tris mėnesius darbo.
– Kaip tik ruošiuosi kurti naują studiją, – atsakė ji.
Hitas susiraukė. Džulianos studija buvo namuose, kuriuose ji jau pusantrų metų gyveno su vaikinu. Ji nemėgo šnekėti šia tema ir visi galvojo, kad butas priklausė
