Norėjau pakeisti aplinką, tad pardaviau namą ir ieškau naujos vietos. Todėl galiu keliems mėnesiams atsikraustyti čia. Kol tėtis sveiks, padėsiu tvarkytis ūkyje ir kartu galėsiu kurti skulptūras, o kai tėtis pasijus geriau, susirasiu naujus namus.
Hitas ir kiti broliai įtariai pažvelgė į Džulę ir išblyškęs jos veidas paraudo.
– Kas yra? – paklausė ji ir įrėmė rankas į klubus.
– Kodėl nieko nesakei apie skyrybas su Deniu ir namo pardavimą? Buvote kartu gana ilgai, čia reikšmingas pokytis, – papriekaištavo Ksanderis.
– Nes jūs trys neseniai susižadėjote, – pradėjo aiškintis Džuliana. – Prastokai jaučiuosi dėl to, kad turėsiu švęsti visų jūsų vestuves, tad nedegiau noru prisipažinti, kad išgyvenau dar vienus žlugusius santykius. Turbūt man lemta likti vienintele šeimos senmerge.
– Tuo sunku patikėti, Džule, – tarė Hitas.
Džuliana įsmeigė į jį ledinį žvilgsnį.
– Svarbiausia, – tęsė ji, nekreipdama dėmesio į jo žodžius, – kad galiu likti namie ir padėti.
Iš jos tono buvo galima suprasti – diskusija baigta. Supratęs užuominą, Hitas atsisuko į brolius.
– Lankymo valandos eina į pabaigą, bet atitraukti mamą nuo tėčio bus labai sunku. Palinkėkime labos nakties ir keliaukime namo, diena buvo ilga ir sunki.
Jie visi sugužėjo į apytamsę Keno palatą, kurios ramybę drumstė širdies monitoriaus pypsėjimas ir pritildyti televizoriaus garsai. Virš lovos degė lemputė, apšviečianti Keno kūną po balta antklode. Jis atrodė toks pat baltas kaip patalynė, bet tai buvo reikšmingas pagerėjimas, turint omenyje ankstesnį melsvą jo odos atspalvį. Šviesūs, kone žili plaukai buvo suvelti nuo nuolatinio deguonies vamzdelio nuiminėjimo ir uždėjimo ant viršugalvio, tarsi saulės akinių. Molė tikriausiai neseniai buvo vėl įkišusi jį Kenui į nosį.
Ji atsilošusi sėdėjo šalia vyro ant krėslo, kuris prireikus galėjo būti ištiesiamas į lovą. Molė neketino išvažiuoti. Jos įprasta žvali išraiška vis dar buvo nepasikeitusi, bet ji stengėsi tik dėl Keno. Hitas puikiai suprato, kad ji nebuvo nuoširdi. Visi stengėsi tvardytis tik dėl tėvo.
Kenas atitraukė akis nuo mėgstamos vakarinės laidos į prie lovos susirinkusius vaikus. Hitas pagalvojo, kad jie atrodė absurdiškai. Penki turtingi, gabūs, daug pasiekę žmonės, negalintys padaryti nieko, kad padėtų tėvui. Visų jų pinigai kartu sudėjus negalėtų nupirkti Kenui naujos širdies. Bent jau legaliai.
Kadangi jie ir taip buvo gerokai prisidirbę ir policija dažnai kaišiojo nosį į asmenines jų šeimos valdas, kol kas geriausia bus laikytis gydytojo nurodymų.
– Šį vakarą čia nieko svarbaus nebevyks, – tarė Kenas, mėgindamas neišsiduoti, kad jam labai sunku šnekėti. Jis užsidėjo ranką ant krūtinės ir giliai įkvėpė prieš tęsdamas. – Važiuokite namo ir pailsėkite. Aš liksiu čia ir, ko gero, greitu metu niekur neišeisiu.
Džuliana priėjo prie tėvo ir švelniai patapšnojo jam per ranką – atsargiai, kad nepajudintų lašelinės, paskui pasilenkusi pakštelėjo į skruostą.
– Labanakt, tėti. Myliu tave.
– Aš taip pat tave myliu, karkvabali.
Ji paskubomis apsisuko ir pasitraukė nuo lovos, kad likę vaikai galėtų atsisveikinti. Ašaros ant jos skruostų jau buvo nudžiūvusios, bet Hitas matė, kad jos grasina išsiveržti vėl, ir ji iš paskutiniųjų mėgina jas sulaikyti, kad nenuliūdintų Keno.
Kiti vaikai paeiliui atsisveikino ir išėjo į automobilių stovėjimo aikštelę. Ligoninė buvo gana toli nuo Kornvalio, tad jie išsuko į greitkelį ir nuvažiavo į tėvų ūkį.
Veidas ir Torė nusuko į netoliese esančius savo namus, o likusieji nuvažiavo toliau. Broliai pasistatė vieną už kitą prabangesnius automobilius priešais svečių namelį. Hitas įvažiavo paskutinis ir pasistatė savo „Porsche 911 Carrera“ tarp Ksanderio leksuso ir Brodžio „Mercedes Sedan“.
Prieš dvidešimt penkerius metus sena daržinė buvo paversta į svečių namelį, kur gyvendavo į Idenų ūkį atvykę įvaikiai. Antrame aukšte įrengti du dideli miegamieji ir vonios kambariai, apačioje – didelė svetainė ir virtuvėlė. Namelis buvo apstatytas senais, bet tvirtais baldais ir ten buvo visi reikmenys, kurių galėjo prireikti berniukams. Hitas buvo pats jauniausias iš keturių, kurie atvyko į ūkį ir gyveno tol, kol suaugo. Dabar jie visi gyveno prabangiausiuose butuose ir apartamentuose, bet, sugrįžę į namus, visada apsistodavo svečių namelyje.
Hitas stebėjo, kaip Džuliana pasistatė savo raudoną „Camaro“ su atverčiamuoju stogu šalia pagrindinio namo – seno ir gražaus, bet mažoko gausiam vaikų būriui. Ten buvo Keno ir Molės miegamasis, jų dukters Džulės kambarys ir svečių kambarys.
Džulė, sustojusi verandoje, ėmė vartyti rankoje raktus ir atrodė sutrikusi. Hitui nepatiko. Ji buvo iš tų moterų, kurios visada žino, ko nori ir kaip tai gauti. Bet šįvakar nebuvo panaši į save. Žlugę santykiai su Deniu ir staigi Keno liga jai, regis, buvo per didelis smūgis.
Hitas paėmė savo krepšį iš „Porsche“ bagažinės ir nusekė paskui brolius į svečių namelį. Pasidėjęs kelioninį krepšį ant seno valgomojo stalo, jis apsidairė. Svetainė nepasikeitė nuo tada, kai jis čia atsikraustė, išskyrus naują plokščiaekranį televizorių, kurį pastarąjį kartą čia viešėdamas nupirko Ksanderis.
Jam buvo jauku grįžti namo su šeima. Bet pagalvojo, kad Džulė, įėjusi į tuščius namus, taip nesijaus. Hitas turbūt ne tas žmogus, su kuriuo ji norėtų būti šią naktį, bet jis nesiruošė ginčytis ir neketino palikti jos vienos.
– Klausykit, vaikinai, – tarė broliams ir jų sužadėtinėms. – Šiąnakt neliksiu su jumis. Man nepatinka, kad Džulė bus namie viena po tokios sunkios dienos.
Ksanderis linktelėjo ir patapšnojo jam per petį.
– Puiki mintis. Susitiksime ryte.
Hitas čiupo krepšį ir išėjęs per žolę ir žvyrą nužingsniavo prie galinių Keno namo durų.
Džuliana žinojo, kad po tokios įtemptos dienos būtų geriausia kristi į lovą, bet miegas neėmė. Praėjusį rytą ji pabudo sunerimusi dėl darbo ir nutrūkusių santykių, bet tada suskambo telefonas ir apvertė pasaulį aukštyn kojom. Visi rūpesčiai staiga nublanko. Viską metė, susikrovė būtiniausius daiktus ir leidosi į kelionę.
Net dabar, vėlų vakarą, jautėsi kupina nervingos energijos. Raumenys įsitempę, tai paprastai paskatindavo ją eiti į dirbtuvę ir pasinerti į darbą. Dažniausiai molis numalšindavo įtampą ir padėdavo ramiai apgalvoti rūpesčius, bet dabar niekas negalėtų nuraminti.
Džuliana atsisėdo prie virtuvės stalo su puodeliu ramunėlių arbatos. Gal pavyks bent šiek tiek apraminti mintis ir užmigti. Staiga išgirdo tylų barbenimą į duris. Jai nespėjus atsistoti, durys atsivėrė ir į virtuvę įėjo Hitas.
– Kas nutiko? – paklausė pašokdama ant kojų. – Ar skambino iš ligoninės? Ar kas įvyko?
Hitas
