sunkios dienos nenorėjo, kad Hitas sukiotųsi aplinkui ir blaškytų dėmesį. Dar valandą po išvykimo iš ligoninės vis dar jautė jo rankos svorį ant peties ir paguodžiančiai šiltą krūtinę, prispaustą prie jos. Nors prisilietimas buvo visai nekaltas, ji akimirkai užsimerkė, kad pasimėgautų draudžiamu artumu. Tuojau pat susigriebusi sudraudė save ir pamėgino susikaupti į pokalbius apie tėvo sveikatą.
– Galiu ištverti ir viena, – tarė ji.
Hitas numetė krepšį ant medinių grindų ir atsisėdo ant kėdės priešais ją.
– Ne, negali.
Džulė atsiduso ir pasitrynė tarpuakį. Jautė artėjantį galvos skausmą, o to mažiausiai reikėjo. Galėjo išgerti tabletę nuo migrenos ir tuojau pat užmigti, bet kas bus, jei kas nutiks tėčiui?
Pažiūrėjusi į nelauktą svečią, ji paskendo šviesiai rudose jo akyse. Hitas visuomet būdavo laimingas, besišypsantis, juokaujantis. Bet šįvakar jo veidas pasikeitęs. Jame atsispindėjo švelnumas, nuovargis ir rūpestis. Bet ne tik dėl Keno. Jis jaudinosi dėl jos.
Kaip visada.
Džuliana puikiai žinojo, kad Hito rūpinimasis ja nebuvo kažkas savaime suprantamo. Jis padarytų viską, kad ji būtų saugi. Jei paprašytų Hito pagalbos dieną ar naktį, jis tuojau pat atbėgtų. Ir ne tik todėl, kad jie šeima. Viskas daug rimčiau ir šiąnakt Džuliana vijo šias mintis lauk.
– Ačiū, – galiausiai nusileido ji. Neketino ginčytis ir išvaryti jį į svečių namelį. Neturėjo tam jėgų ir, tiesą pasakius, apsidžiaugė, kad nereikės nakvoti vienai dideliame sename name. Nepaisant to, kas nutiko tarp jų prieš daugelį metų, Džulė neabejojo, kad Hitas gerbs ją.
– Keista būti namie be mamos ir tėčio, – Hitas žvalgėsi po didelę ir tuščią virtuvę. – Mama turėtų suktis prie kriauklės, o tėtis maltis prie ūkio įrangos lauke.
Jis buvo teisus, bet Džulė nenorėjo apie tai galvoti. Tokios mintys priverstų ją pripažinti tėvų mirtingumą. Net jei tėtis ir sugrįš namo šį kartą, kada nors to nebenutiks. Kol kas ji apsimes, kad jie nemirtingi, kaip elgdavosi vaikystėje.
– Gal arbatos? – paklausė ji, nekreipdama dėmesio į jo žodžius.
– Ne, ačiū.
Ji pasigailėjo, kad Hitas atsisakė. Jei būtų sutikęs, bent porai minučių turėtų ką veikti. Vietoj to turėjo sėdėti ir laukti klausimų, kuriuos žinojo jį užduosiant. Jie nėra buvę vieni ir neturėjo progos pasišnekėti nuo tada, kai ji prieš vienuolika metų išvažiavo studijuoti į universitetą. Tai įvyko jos pačios iniciatyva. Buvo užplūdę daugybė minčių ir jausmų, kurių nenorėjo pripažinti. Vos pažvelgus Hitui į akis viskas sugrįžo. Deginanti trauka, nerimas, jaudinantis baimės jausmas.
– Taigi, kas nutiko su Deniu? Naujiena gana netikėta.
Džuliana atsikvėpė.
– Tiesiog nusprendėme, kad mūsų norai skirtingi. Aš troškau susikaupti į darbą ir į karjerą. Išnaudoti visas įmanomas progas, kol galiu. O Denis svajojo apie rimtesnius mūsų santykius.
Susidomėjimo kibirkštėlės blykstelėjo šviesiose Hito akyse, suspaustose lūpose matėsi gniaužiama šypsena.
– Jis pasipiršo?
– Taip, – atsakė Džuliana, stengdamasi nesileisti į tos nejaukios akimirkos prisiminimus. Ji daug kartų buvo minėjusi, kad jos nedomina vedybos, ypač vaikai. Bet Denis vis tiek spaudė. Jos abejones jis suprato kaip mėginimus vaidinti sunkiai pasiekiamą ar atvirkštinės psichologijos atvejį, bet Džulė nesuprato, kodėl. Tikrai nedavė jam jokių užuominų.
– Atsisakiau taip mandagiai, kaip tik sugebėjau, bet jis reagavo labai skausmingai. Tada nusprendėme, kad jei nejudame pirmyn, nebėra prasmės tęsti santykių. Ir jis išsikraustė.
Denis buvo šaunus vaikinas. Linksmas, išradingas ir patrauklus. Iš pradžių neatrodė, kad jam rūpėtų rimti santykiai. Džulei tai buvo idealu, nes ji irgi neieškojo nieko rimto. Jie net nebūtų kartu apsigyvenę, jei jam staiga nebūtų prireikę naujos gyvenamosios vietos. Denis turbūt tai suprato kaip žingsnį rimtų santykių link, nors iš tiesų tai tebuvo praktiškas ir ekonomiškai naudingas sprendimas. Tuo metu paprasčiau buvo apsigyventi kartu, o ne sukelti sumaištį viską nutraukus.
– Nenorėjai už jo tekėti? – paklausė Hitas.
Džuliana vėl pažvelgė į jį ir karštligiškai papurtė galvą. Klausimas buvo absurdiškas. Jis puikiai žinojo, kodėl ji atstūmė Denį.
– Ne, nenorėjau. Net jei būčiau norėjusi, ką būčiau jam pasakiusi, Hitai?
Įsivyravo ilga ir nejauki tyla, kol galiausiai Hitas prabilo.
– Džule?
– Klausyk, žinau, kad pati pradėjau, bet tikrai nenoriu šįvakar apie tai šnekėti, – Džuliana pabaigė arbatą ir atsistojo. – Po tėčio ligos ir apklausų dėl Tomio nebeiškęsiu daugiau jokių dramų.
– Puiku, – tarė jis ir, atsirėmęs medinėje kėdėje, stebėjo, kaip Džulė nueina į virtuvę. – Bet, jei būsime kelis mėnesius kartu, turi susitaikyti, kad kalbėsimės apie tai. Per ilgai tylėjome.
Nusprendusi pasilikti ūkyje, Džulė žinojo, kad taip nutiks. Kad ir kaip bijojo, žinojo, kad ūkyje reikalinga pagalba. Iš tiesų net neturėjo kur grįžti – buvo pardavusi namą ir kitą savaitę oficialiai taps bename. Atėjo laikas sugrįžti į namus ir stoti į akistatą su praeitimi.
Džuliana pažvelgė į linksmą, žavingą vyrą, pavergusį jos širdį, kai buvo labai jauna ir naivi, ir nežinojo, kaip dabar elgtis. Net nuo gundančiai putlių jo lūpų vaizdo jos venose užvirė kraujas ir pilve sukirbėjo ilgesingas troškimas. Ji prisiminė jaudulį, kai Hitas pirmą kartą ją pabučiavo Paryžiuje. Paskui Barselonoje, jiems grožintis Šventosios šeimos bazilika.
Jų tėvai išsiuntė du jauniausius savo vaikus į jaudinančią kelionę po Europą mokyklos baigimo proga. Jie net nenutuokė, kokius jausmus laisvė ir romantika sukels jų dukteriai ir įsūniui. Hitas nebuvo tikras Džulianos brolis. Jie susipažino dar prieš jo tėvų žūtį ir niekada nesijautė tarsi brolis ir sesuo. Buvo geriausi draugai. Jei Džuliana norėjo, kad jis vėl taptų kažkuo daugiau, privalėjo išnarplioti praeitį.
– Sutarėme, – galiausiai tarė ji. – Kai tik tėčio būklė pagerės ir turėsime laiko, sutinku pasišnekėti.
Hitas prisimerkęs pažvelgė į ją ir ji perprato jo mintis. Jis netikėjo. Džulė daugybę metų maitino jį pažadais, nuolat išsisukdavo. Jis turbūt galvojo, kad ji jaučia nesveiką malonumą viską vilkinti, bet tai tikrai nebuvo tiesa. Buvo pasimetusi tarp baimės jo netekti ir nežinojimo, kaip elgtis, jei jie bus kartu.
Prieš amžinybę, kai jiems buvo aštuoniolika, jie geidė vienas kito. Bent jau Džulei atrodė, kad geidžia jo. Buvo jauna ir naivi. Nepaisant jausmingai užsiliepsnodavusių skruostų, kai jis ją liesdavo, ji suprato, kad nesugeba visiškai jam atsiduoti.
– Buvo lengva į viską nekreipti dėmesio, kol abu mokėmės ir kūrėme karjeras, – tarė
