Ji karštligiškai apsidairė bet ko, ką galėtų panaudoti kaip ginklą. Akys aptiko nulūžusią šaką, viena ranka mergina pagriebė ją, kitoje sugniaužė saują žemių ir lapų. Vyrui išlindus pro medžius, ji atkišo šaką nelyginant kardą.
– Nesiartinkit! – riktelėjo.
Vyras atmetė galvą ir nusikvatojo giliu balsu, tarytum jam išties būtų buvę juokinga.
– Ką gi jūs su ja padarysite, miledi? Įvarysite man rakštį?
– Aš nejuokauju, – sušnypštė Elaina, valios pastangomis išlaikydama tvirtą balsą. – Aš šauksiu!
– Šūkaukit iki valiai, ledi Elaina. Jus išgirsti gali tik mano vyrai, o tai jums neišeitų į naudą.
Jis žingtelėjo jos link, ir Elaina dūrė jam šaka. Vyras atšoko atgal, tada netikėtai puolė ir numušė šaką į šoną. Elaina pažėrė jam į akis saują žemių ir, kai šis instinktyviai prisidengė, vėl pasileido bėgti.
Vyras atsitokėjo jai nespėjus pasiekti kito proskynos galo. Pačiupęs šaką, jis sviedė ją į Elainą. Šaka pakirto kojas per kelius, kojos susipynė sijonuose, ir išskėtusi rankų pirštus ji tėškėsi ant žemės. Nespėjus atsistoti, vyras užvirto ant jos. Apvertė ją ant nugaros, keliu prispaudė pilvą. Mergina draskėsi, norėdama ištrūkti, aklai mėgino nagais išakėti jam veidą, pešė aplink veidą išsiplaiksčiusius tamsius plaukus ir vadino jį visais bjauriausiais žodžiais, kokius tik pajėgė prisiminti.
Jos užpuoliko veide, susidūrus su tokiu ugningu pasipriešinimu, atsispindėjo nuostaba. Vienu mikliu judesiu jis ją apžergė, šlaunimis tvirtai suspaudė per liemenį. Nesiskubindamas vyras kyštelėjo ranką po odine miline ir iš makšties prie diržo išsitraukė peilį.
Tai išvydus, pro Elainos lūpas išsivežė rauda. Ji nenorėjo mirti – ne čia, ne šitaip! Bet užuot perrėžęs jai gerklę, kaip ji tikėjosi, vyras pasiekė merginos sijono ir vienu greitu judesiu perrėžė jį per šoną. Prisiminusi Dikono užpuolimą, Elaina vos neapsivėmė. Ji ėmė dar stipriau priešintis, kumščiais daužydama vyrui krūtinę ir spardydamasi.
– Nelieskite manęs! – sukliko ji, bandydama sučiupti už peilio. – Geriau nusižudysiu, negu leisiuosi paimama!
Jos užpuolikas atsilošė, akimirką žydrose akyse blykstelėjo nuoširdi nuostaba. Lūpos, supratus merginos žodžių prasmę, su pasibjaurėjimu vyptelėjo.
– Labai jau vertinate savo žavesį, miledi! Nesibaiminkite, mieliau renkuosi tokias suguloves, kurios to nori.
Elaina nespėjo nukąsti iš palengvėjimo išsprūdusios raudos, kūnas suglebo.
Vyro šypsena išblėso, ją pakeitė švelnesnė išraiška.
– Pažadu, niekas nesikėsina nuplėšti jums garbės, – rimtai pareiškė jis.
Nelaukdamas atsakymo, jis atpjovė atraižą nuo Elainos suknelės ir pakėlęs apvertė merginą ant pilvo. Sudėjęs rankas jai už nugaros, tvirtai surišo. Nors ir buvo įsispyrusi į žemę, Elaina nebepajėgė priešintis, kai suėmęs už juosmens vyras pastatė ją ant kojų.
– Eikite, – trumpai paliepė jis, švelniai stumtelėdamas ranka į nugarą.
Vildamasi jį nustebinti, Elaina metėsi į priekį ir išmušė jį iš pusiausvyros. Jojimo bato kulnu iš visų jėgų spyrusi jam į kelį, mergina šaukdama pasileido bėgti, dar spėjusi su pasitenkinimu išgirsti, kaip vyras susirietęs kriokteli iš skausmo.
Nespėjus nubėgti nė šešių žingsnių, vyras pagavo ją už suknelės virš sprando. Priklaupęs prisitraukė prie savęs, ranka per krūtinę ir gerklę prispaudė ją nugara prie savo krūtinės. Elaina juto, kaip jo barzda braižo jai kaklą. Jusdama gerklėje tvinksint širdį, ji rangėsi, mėgindama ištrūkti iš jo gniaužtų. Ji kovojo iš paskutiniųjų, o jis nė nesuprakaitavo!
Vyras atrėžė dar vieną gabalą audinio nuo Elainos sijono ir surišo jai kulkšnis. Energingai muistydamasi, ji darkart paleido į jį keiksmų papliūpą. Atsakydamas į tai, užpuolikas tik nusijuokė, nusivyniojo nuo kaklo skarą ir užkišo jai burną. Tada sukryžiavęs kojas atsisėdo palei medį ir sunėręs rankas nužvelgė piktai ant miško paklotės besirangančią merginą. Elaina tvilkė jį žvilgsniu vildamasi, kad veide aiškiai atsispindi neapykanta.
Vyras atrodė abejingas jos pykčiui, nesiėmė nieko, nudavė nusiteikęs laukti, kiek prireiks, kol Elaina pasiduos. Paskendusi sielvarte ir neviltyje, ji galiausiai nurimo.
– Gerai. Pagaliau susipratote. – Atsistojęs jis kaip plunksnelę persimetė merginą per petį.
Tyliai sau švilpaudamas, vyras nusinešė ją per mišką prie kelio, regis, nė nejausdamas krūtinę jam spardančių surištų kojų.
Po gėdingos Elainai kelionės jie pagaliau pasiekė vežimaitį. Pasirodžius vyrui juodais drabužiais, abiejų sargybinių veidus užplūdo palengvėjimas. Ant jaunojo kareivėlio skruosto švietė raudonas įspaudas.
– Dankanai, pasiaiškink, – klausiamai prabilo Elainos grobikas.
Vyresnysis sargybinis šauniai atidavė pagarbą.
– Jis kvailai pasielgė. Daugiau tai nepasikartos, – sugergždė jis.
– Tada su tuo klausimu baigta, – trumpai ir atžariai pasakė vyras juodais drabužiais jaunesniajam. – Bet jeigu kas nors panašaus nutiks dar kartą, atsakysi man.
Vaikinukas priekaištingai žvilgtelėjo į Elainą ir sumurmėjo atsiprašymą. Vyras juodais drabužiais įlipo į vežimą ir paguldęs Elainą kniūbsčią ant čiužinio pasuko į save jos veidą.
– Ar galėčiau pasiūlyti panaudoti šį laiką tikslingai ir pamąstyti, kaip kvaila bandyti bėgti, miledi? – pasakė jis ir išlipo iš vežimo. – Judam! – šūktelėjo, ir po kelių akimirkų vežimas truktelėjo pirmyn.
Viena po kitos Elainą užliejo pykinimo bangos. Užkandusi raudą, ji užsimerkė ir sutramdė aukštyn lipantį skrandžio turinį. Ji tyliai keikė Dikoną už išdavystę, save už patiklumą ir nevykusį bandymą pabėgti, o galiausiai keikė ir tamsiaplaukį vyrą, kurio veidas sukosi jai prieš akis.
Elaina prisiekė vieną dieną priversianti jį sumokėti, kad šitaip su ja pasielgė, ir raminosi įsivaizduodama, kokiais būdais tą arogantišką paršą būtų galima pažeminti ir nugalabyti.
Trečias skyrius
Elainai atrodė, kad jie važiavo valandų valandas. Kurį laiką pasimuisčiusi ji suprato, jog rankos ir kojos surištos pernelyg stipriai, kad galėtų viltis išsivaduoti. Vienodas vežimo sūpavimas ir kanopų taukšėjimas liūliavo, ji tai užsnūsdavo, tai vėl prabusdavo.
Pakirdusi šlapiais skruostais suprato, kad per miegus verkė. Vėl ėmė galvoti apie žmones, kuriuos paliko. Kada jie sužinos, kas jai nutiko? Gali praeiti ne viena valanda, kol Dikonas su savo melagystėmis grįš į miestą.
Be to, ji negalėjo liautis spėliojusi, kodėl ją pagrobė. Jei ne užkimšta burna, nuo nerimo būtų ėmusi rėkti. Ar ji įkaitė? Tokia
