jei per ateinančias kelias dienas gražiai elgsitės…
Kapitonas tebelaikė jos rankas, todėl Elaina staigiai jas ištraukė. Jis giliai, supratingai nusikvatojo, tarytum gerbtų jos maištavimą, ir nusilenkęs nuėjo. Elaina irzliai patampė antrankius, jai net pavyko pratraukti po jais suknelės rankoves. Medžiaga kiek apsaugojo nuo aštrių kraštų, tad sužeistas liko tik jos išdidumas.
Naktis slinko lėtai.
Vyrų trijulė sėdėjo prie pat laužo, lošė kauliukais ir iš ąsočio gėrė šviesųjį alų. Į Elainą, kuri sėdėjo ant vežimaičio laiptelio ir žiūrėjo į juos, su liūdesiu galvodama apie namus, jie nekreipė dėmesio. Vėliau Džekas atnešė jai dubenį stebėtinai skanaus tiršto troškinio su miežinėmis kruopomis ir rūgštynėmis. Elaina pasijuto išalkusi it žvėris ir ėmė godžiai valgyti. Vaikinukas, kuriam nuo Dankano smūgio aplink akį jau pradėjo ryškėti mėlynė, sukiojosi netoliese ir droviai šypčiojo matydamas, kaip belaisvei patinka valgis.
– Tau reikėtų susirasti taukių akiai, – pastebėjo ji. – Juk tikriausiai skauda.
Vaikinukas liūdnai šyptelėjo ir persibraukė ranka sutinusį skruostą.
– Jeigu jums būtų pavykę pabėgti, visi būtume buvę lavonai, kartu su kapitonu. Manau, man dar visai neblogai pasisekė.
Abudu žvilgtelėjo, kur sukryžiavęs kojas sėdėjo vadas, ir tapo aišku, ką jis turėjo galvoje. Elaina suvirpėjo ir pasekė jo žvilgsnį. Kapitonas buvo nusivilkęs milinę ir vilkėjo tik lengvą tuniką. Susikaupęs lėtais, metodiškais judesiais galando savo durklą. Bežiūrint, kaip juda jo raumenys, Elainos pilve suplazdeno drugeliai. Išdavikiškas balselis galvoje kuždėjo, kad šis vyras atrodytų labai gražus, jeigu kada nors kaip reikiant nusišypsotų. Irzdama, kad išvis tai pastebėjo, mergina uždraudė sau apie tai galvoti.
Pajutęs, kad yra stebimas, kapitonas pasisuko ir įsmeigė akis į Elainą. Ji drąsiai atlaikė jo žvilgsnį. Padėjęs galąstuvą, vyras pasiėmė suvyniotą antklodę ir priėjo prie jos.
– Ar galiu prisijungti prie jūsų, miledi?
Elaina truktelėjo pečiais; pasijuto šiek tiek nesmagiai, širdis, rodos, stabtelėjo. Paėmęs iš jos tuščią dubenį, kapitonas padavė jį jaunajam sargybiniui.
– Ačiū, Džekai, – jis mostelėjo galva ir pabrėžtinai padėkojo.
Susipratęs vaikinukas grįžo pas savo kompanioną. Nenusiteikusi kalbėtis Elaina jau norėjo atsukti kapitonui nugarą, tačiau klausimas, kuris gniaužė jai širdį nuo tada, kai pabudo, nedavė ramybės.
– Ko hercogui iš manęs reikia? – paklausė ji, stengdamasi neparodyti balse nerimo.
Kapitonas sunėrė rankas ant plačios krūtinės ir papurtė galvą.
– Šito, bijau, negaliu jums pasakyti. Mano lordas tokia informacija su manimi nepasidalijo.
Elaina klausinėjo toliau.
– Sakėte, kad žinią nusiųs su mano arklininko kūnu. Kas jam nutiko?
– Jis jus išdavė ir bandė išniekinti, bet jums vis tiek rūpi, kaip jis mirė? – nustebęs vyras kilstelėjo antakius.
– Nesakiau, kad man rūpi. Tiesiog norėjau sužinoti, kas nutiko, – amtelėjo Elaina.
Jos įsiūtis, matyt, pasiekė tikslą, nes kapitono veidas sušvelnėjo, paskui vėl surimtėjo.
Jis prisėdo šalia jos ant laiptelio, pečiu brūkštelėjo jai per petį, kietai sukando dantis.
– Kaip jau supratote, jis dirbo mano lordui. Citadelėje tarnavo arklininku, paskui tapo nusikaltėliu, jam buvo skirta mirties bausmė. Mainais už tai, kad įsiskverbs į jūsų namus ir atgabens jus mums, jam buvo pasiūlyta malonė.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
