style="font-size:15px;"> Tačiau jautėsi nusivylusi negalėdama tam vyrui asmeniškai padėkoti.
Ji ištiesė milžinišką gėlių puokštę ir padėkos atviruką, kuriuos atgabeno iki čia ne itin patikimame dviračio krepšyje.
– Gal tuomet galėtumėte perduoti jam šituos?
Nė vienas iš vyrukų nepajudėjo jų paimti, tik įtariai ją nužvelgė.
– Prašau… Tai jau trečia puokštė, kurią jam nupirkau, ir būtų gaila ją išmesti. Prieš šešias savaites pakliuvau į avariją ir jis mane išgelbėjo…
– Pala. – Pakreipė galvą kairysis vyrukas. – Kokią avariją?
– Mane, važiuojančią dviračiu, partrenkė automobilis ir paspruko.
Apsaugininkai susižvalgė ir kažką aptarė kalba, kuri nepatyrusiai moters ausiai pasirodė panaši į italų. Logiška, juk Frančeskas Kalvetis – sicilietis.
Išsiaiškinusi savo gelbėtojo vardą, Hana apie Frančeską Kalvetį sužinojo daugiau, nei norėjo, – internetas buvo pilnas informacijos, pavyzdžiui, apie tai, kad jam trisdešimt šešeri, nevedęs, tačiau turėjo visą eilę įspūdingų draugių ir kad jam priklausė šeši naktiniai klubai bei keturi kazino visoje Europoje, taip pat kad jo šeimos vardas siejamas su Sicilijos mafija, o jo tėvas Salvatorė pravardžiuojamas Sal il Santo – Šventuoju Salu – dėl įpročio peržegnoti savo mirusias aukas.
Jo tėvas galėjo būti pats Liuciferis, ir tai nebūtų pakeitę Hanos įsitikinimo, jog Frančeskas geras žmogus.
Žmogus, išgelbėjęs jai gyvybę.
Drūtesnysis apsaugininkas atsisuko į ją.
– Kuo, sakei, esi vardu?
– Hana Čepmen.
– Minutėlę, pasakysiu jam, kad esi čia. – Jis patraukė savo plačiais pečiais. – Nežinau, ar jis norės pasimatyti.
– Nieko tokio, jei jis užimtas, – išeisiu. – Ji nežadėjo kelti scenos, tiesiog norėjo jam padėkoti, ir nieko daugiau.
Apsaugininkas dingo už dvivėrių durų.
Hana tvirčiau apglėbė puokštę. Ji vylėsi, jog ši Frančeskui nepasirodys per prasta, nes niekaip nesugalvojo, kaip dar jam atsidėkoti už tai, kad išgelbėjo jos, nepažįstamosios, gyvybę.
Po minutėlės durys atsivėrė, tačiau iš už jų pasirodė ne apsaugininkas, o už jį dar aukštesnis Frančeskas.
Ji tikrai nesitikėjo pamatyti tokio aukšto vyro.
Kita vertus, jos vienintelis prisiminimas apie vyrą, išvystą vos atmerkus akis, buvo jo dailus veidas. Hana buvo įsitikinusi, jog mirė, o Frančeskas – jos angelas sargas, turėjęs palydėti ją į rojų, kur jos jau laukė Betė. Ji dėl to netgi neliūdėjo, juk kam nepatiktų būti lydimai gražiausio vyro žemėje ir danguje?
Kitą kartą atmerkusi akis ji išvydo palatos lubas, ir ją užliejo nusivylimo banga, kad neįžengė pro dangaus vartus su Adoniu.
Nusivylimas? Ne, tai buvo šis tas daugiau: Adonis turėjo nuvesti ją pas Betę, tad žinia, jog Hana išliko gyva, buvo panašesnė į tikrą katastrofą. Žinoma, netrukus pabudo sveikas protas.
Mintimis sugrįžusi į realybę ji pagaliau suprato esanti gyva.
Gyva.
Kokia nesijuto gerus penkiolika metų.
Buvo užstrigusi savotiškoje skaistykloje. Ji, darbšti, praktiška Hana Čepmen, kuri prieš miegą skaitė medicinos žurnalus, gyveno skaistykloje.
Per tas kelias savaites po nelaimingo atsitikimo Hana baigė įtikinti save, jog jos atmintis klydo, juk joks mirtingasis negalėjo atrodyti taip angeliškai. Be to, ji smarkiai susitrenkė galvą. Net jo nuotraukos internete nebuvo tokios įspūdingos.
Dabar paaiškėjo, jog atsiminė gerai.
Frančeskas Kalvetis tikras grožio įsikūnijimas…
Kartu ir labai vyriškas.
Jo aukštą, liekną figūrą puošė tamsiai pilkos kelnės ir balti prasegti marškiniai atraitotomis rankovėmis. V formos iškirptėje, kuri buvo Hanos akių lygyje, tamsių plaukų kuokštelyje žibėjo paprastas auksinis kryžius ant grandinėlės.
Ji staiga pajuto užkaistant kraują.
Hana susitvardė ir pakėlė akis į rimtą vyro veidą. Netgi jo nedraugiškas gilių akių žvilgsnis – ak, kokios jos gražios ir tamsios, kaip šokoladinis pyragas, – nesutramdė jos veide pražydusios šypsenos. Ji ištiesė jam puokštę ir atviruką sakydama:
– Aš Hana Čepmen, jos – jums.
Frančeskas žvilgtelėjo į gėles ir tuomet vėl į ją, tačiau nė nekrustelėjo jų paimti.
– Tai mano padėkos dovana, – pabandė paaiškinti Hana. – Suprantu, kad jos neprilygsta tam, ką dėl manęs padarėte, tačiau norėjau kaip nors atsidėkoti ir parodyti, jog esu jums skolinga.
Frančeskas kilstelėjo antakį.
– Skolinga man?
Nuo jo gilaus balso ir akcento moterį net nukrėtė šiurpas.
– Tiek daug dėl manęs padarėte, – atsakė ji. – Net jei turėčiau daugybę pinigų, negalėčiau atsilyginti už jūsų gerumą, tad taip, esu jums skolinga.
Frančeskas prisimerkė ir įdėmiai ją nužvelgė, prieš linktelėdamas į duris.
– Užeikit minutėlei.
– Su mielu noru, – tarė Hana, nekreipdama per daug dėmesio į tai, jog jo tonas buvo įsakmus, o ne kviečiantis.
Dviejų milžinų uola, saugojusi Frančeską, tarsi Hana po skvernu būtų slėpusi devynių milimetrų kalibro pistoletą, pagaliau prasiskyrė, ir moteris skubiai žengė pirmyn.
Perėję didžiulį vestibiulį, jiedu atsidūrė klube.
Hana išplėtė akis.
– Nuostabu, – sušnibždėjo dairydamasi aplink.
Calvetti’s tiesiog spinduliavo prabanga. Apsupta tamsių raudonų ir sidabrinių tonų Hana pasijuto tarsi atsidūrusi Holivude. Iki šiol jai teko lankytis tik viename naktiniame klube – mokyklos baigimo šventėje, vietiniame gimtojo pajūrio miestelio klube Slėnyje. Tai buvo vienas nuobodžiausių vakarų jos gyvenime.
Palyginti su šia vieta, Slėnis atrodė pilkas ir nutriušęs.
Tiesą pasakius, palyginti su Frančesku ir jo įdegusia oda, trumpais tamsiais garbanotais plaukais ir tvirtu žandikauliu, visi jos iki šiol sutikti vyrai taip pat buvo pilki ir nutriušę.
– Patinka?
Skruostams
