buvusi viena iš jo įprastų draugių, Frančeskas nedvejodamas paaiškintų, kaip ji galėtų parodyti savo dėkingumą. Nuoga. Ir horizontalioje padėtyje.
– Jūs man nieko neskolinga, – tarė jis sausai.
– Skolinga…
– Ne, – nukirto jis. – Padariau, ką turėjau padaryti, negalvodamas apie jokį užmokestį. Įsivaizduokite, jog man pakanka žinoti, kad esate gyva ir sveika, galite dirbti savo mėgstamą darbą.
Hana kiek paniuro.
– Tai neleisite man pavaišinti jūsų vakariene?
– Apsidairykite. Jums ne vieta tokioje aplinkoje, daktare Čepmen. Dėkoju už apsilankymą, tačiau turiu grįžti prie darbo.
– Panašu, kad bandote manimi atsikratyti.
– Esu užimtas.
Ji kurį laiką žvelgė tomis žaliai rusvomis akimis ir apdovanojo jį pačia gražiausia šypsena, kokią jam kada nors teko matyti.
Tuomet Hana netikėtai persisvėrė per barą ir, Frančesko nuostabai, prispaudė savo lūpas prie jo.
Nuo to švelnaus prisilietimo jam po visą kūną pasklido adatėlės.
Prieš jai atsitraukiant, Frančeskas užuodė lengvą kavos aromatą.
– Ačiū už viską, – tarė ji, stodamasi nuo kėdės. Įkaitusiais skruostais, neatitraukdama akių nuo jo, Hana pabaigė kavą ir ištiesė ranką paimti savo rankinę. – Niekuomet nepamiršiu, ką dėl manęs padarėte, Frančeskai. Amžinai dėkinga.
Jai beišeinant jis šūktelėjo įkandin:
– Ar jūsų sesers pavardė tokia pati?
Ji linktelėjo.
– Perduosiu durininkams, kad penktadienį Melanijos Čepmen mergvakario dalyves įleistų pirmas.
Hanos kaktoje išryškėjo raukšlė.
– Gerai, – tarė lėtai ji, akivaizdžiai nesupratusi, apie ką jis kalba.
– Jūsų sesuo žinos, ką tai reiškia, – šyptelėjo Frančeskas. – Perduokit jai, kad ji sąraše.
– Ak, sąraše! – Raukšlė kaipmat dingo, o akys sukibirkščiavo dar ryškiau. – Žinau, ką tai reiškia. Kaip malonu iš jūsų pusės.
– Nieko ypatingo, – numojo ranka Frančeskas iškart pasigailėjęs savo impulsyvaus pasiūlymo, sukrėtusio jį ne ką mažiau nei ankstesnysis bučinys.
Frančeskas niekuomet nesielgė impulsyviai.
Moters veide nušvito tokia pat giedra šypsena, kaip ir jai gulint ant asfalto.
– Labai ypatinga.
Frančeskas stebėjo ją nueinant, nevalingai pirštu liesdamas lūpas, kurias ji ką tik pabučiavo.
Jis pirmą kartą gyvenimą padarė kažką nesavanaudiško ir negalėjo suprasti, ar tai vertė jį jaustis gerai, ar blogai.
Antras skyrius
Hana pažvelgė į eilę, nusidriekusią aplink Calvetti’s klubo pastatą, ir atsiduso. Galbūt jos ilgis buvo įspėjimas neiti vidun.
Ne, negalėjo būti. Net jei tai ir tiesa, Hana to nepaisytų, nes vien atsidūrus šalia Frančesko šventovės jai daužėsi širdis.
Tas susitikimas su Frančesku ją stipriai paveikė…
– Hana, eikš, – jos mintis nutraukė sesers kvietimas. – Mes sąraše.
– Bet eilė čia, – atsakė ji.
– Taip, bet mes sąraše, – pavartė akis Melanija. – Jei esi sąraše, nereikia laukti eilėje.
– Tikrai? Nuostabu. – Hana galvojo, jog tai reiškė tik nemokamą įėjimą.
Juokdamosi dvylika moterų juodomis pėdkelnėmis, juodais triko, rausvais balerinų sijonais ir kiškučių ausimis aplenkė laukiančiųjų eilę ir sugužėjo prie durų.
Šias saugojo trys vyrai tamsiais lietpalčiais.
Melanija prisiartino prie trijulės.
– Mes sąraše, – tarė su pasididžiavimu, kiek tik jo galėjo turėti moteris su rausvu vualiu, kiškio ausimis ant galvos ir užrašu Purvinoji Mel ant nugaros.
Hana įtarė, jog Calvetti’s buvo populiarus klubas, tačiau iš Melanijos reakcijos būtų pagalvojusi, jog gavo VIP bilietus į Glastonburio festivalį. Sužinojusi naujieną, sesuo suklykė iš džiaugsmo ir kaipmat puolė planuoti vakaro. Pasirodo, Calvetti’s buvo karščiausias klubas visoje šalyje, į kurį įleisdavo vos kas trečią norintį į jį pakliūti.
Dėkui Dievui, Melanija taip džiūgavo atsidūrusi sąraše, jog visai pamiršo iškvosti Haną apie Frančeską, nes ši tikrai nenorėjo išsiduoti smarkiai juo susižavėjusi. Visa šeima būgštavo ją esant lesbietę, tad, vos parodžius bent menkiausią susidomėjimą priešinga lytimi, visi tuoj pat pultų bandyti ją ištekinti už pirmo pasitaikiusio vyro.
Apsaugininkas surado sesers vardą sąraše ir atsegė raudoną juostą, užtvėrusią įėjimą.
– Gero vakaro, damos, – nusišypsojo joms einant vidun.
Kitas durininkas palydėjo jas per visą klubą, sprogstantį nuo garsios muzikos ir šokančių kūnų, iki dar viena raudona juosta atitvertų žibančių laiptų.
Hanai suspurdėjo širdis pamačius šalia durų su užrašu Privatu stovintį vieną iš jos anądien sutiktų apsaugininkų.
Ar tai reiškė, jog už jų buvo Frančeskas?
Moteris pasitiko juodai apsirengęs jaunuolis ir palydėjo prie didelio apvalaus stalo kampe, ant kurio puikavosi šeši kibirėliai su ledu ir šampano buteliais.
– Oho, – nusistebėjo Melanija. – Visa tai mums?
– Taip, – patvirtino vyras, atidarydamas vieną iš jų. – Linkėjimai nuo vadovų. Jei ko pritrūksite, sakykit, – mes vaišiname.
– Ar galėčiau gauti stiklinę limonado? – paprašė Hana, ir ją kaipmat perrėkė draugių balsai, reikalaujantys prisijungti geriant šampaną.
Hana jau buvo beatsisakanti, bet prisiminė pažadą pradėti gyventi.
Ji puikiai nutuokė visus gyvenimo pavojus, tačiau tas nelaimingas atsitikimas pagaliau privertė ją suprasti, jog nuo dvyliktųjų savo gyvenimo metų ji ne gyveno, o tik egzistavo. Be to, susitikimas su Frančesku dar labiau sustiprino šiuos jausmus.
Jei rojus išties buvo, tuomet ką ji galėtų papasakoti Betei, išskyrus keletą su medicina susijusių anekdotų?
