Melanijai tikrai patiktų, šį penktadienį jos mergvakaris, tad pasiūlysiu jai švęsti čia.
– Žinoma.
Frančeskas tikrai nenustebo sužinojęs, jog Hanai Čepmen nerūpėjo naktinis gyvenimas. Jo klubo lankytojos mėgo linksmintis ir susitikinėti su turtingais ir žymiais vyrais.
Hana Čepmen buvo gydytoja, o ne barakuda. Jis atidžiau įvertino jos išvaizdą ir pastebėjo, jog moteris buvo apsirengusi dalykišku kelnių kostiumėliu, panašiu į tą, kokį vilkėjo avarijos dieną. Klubo apšvietimas išryškino po jos balta palaidine besislepiančią liemenėlę, kuri buvo akivaizdžiai ne seksuali, o praktiška. Jos tankūs šviesūs plaukai atrodė savaičių savaites nematę šepečio, o ant veido nebuvo nė žymės makiažo.
Išvydęs ją prie durų, Frančeskas iškart pagalvojo, kad ji čia pasirodė ne atsitiktinai, juk patirtis rodė, jog visi žmonės turi slaptų motyvų.
Jis užėjo už baro stebėdamas, kaip Hana padeda puokštę ir atviruką. Jam niekas iki šiol nėra dovanojęs gėlių. Šitoks gestas jį suintrigavo.
– Ko norėtumėt išgerti?
– Mielai išgerčiau kavos.
– Nieko stipresnio?
– Ačiū, bet negeriu alkoholio. Kad ir kaip būtų, nuo septynių ryto buvau darbe, tad jei greitu metu negausiu kofeino dozės, išgriūsiu. – Jam patiko jos smagus ir lengvas tonas, priešingas jos lyčiai būdingam irzlumui.
– Jau grįžote į darbą?
– Grįžau po poros savaičių, kai tik išgijau po smegenų sukrėtimo.
– Buvo daugiau sužeidimų?
– Lūžo raktikaulis, kuris gyja sėkmingai. Ak, ir vidurinis pirštas, kuris, panašu, jau sveikas.
– Nežinote, ar sugijo jūsų pačios lūžęs pirštas?
Moteris patraukė pečiais ir prisėdo ant kėdės priešais.
– Nebeskauda, tad manau, jog sugijo.
– Ar tai – profesionali diagnozė?
– Žinoma, – nusišypsojo ji.
– Priminkite man niekuomet nesikreipti į jus sveikatos klausimais, – sausai pakomentavo Frančeskas, žengdamas link kavos aparato.
– Na, jūs man kokiais dvidešimčia metų per senas.
Frančeskas kilstelėjo antakį.
Hana dar labiau nusiviepė.
– Atleiskit, turiu omeny, kad esat dvidešimčia metų per senas mano medicininėms žinioms, nebent norėtumėte būti gydomas kartu su kūdikiais ir vaikais. Aš – pediatrė.
Frančeskas žiojosi klausti, kodėl ji pasirinko dirbti su vaikais, tačiau nusprendė patylėti. Jam labiau rūpėjo, kodėl ji jį susirado.
Frančeskas pastatė puodelį po aparatu ir paspaudė mygtuką.
– Su pienu ir cukrumi?
– Juodą, bet su dviem šaukšteliais cukraus. Pravers, kaip ir kofeinas.
Frančeskas neprieštaraudamas įbėrė du šaukštelius ir padavė puodelį Hanai.
Jo pirminis įvertinimas buvo teisingas – moteris išties labai daili: vidutinio ūgio, liekna, su nuostabiu užpakaliuku, aptemptu praktiškomis kelnėmis. Kaip apmaudu, kad dabar ji ant jo sėdėjo. Kuo ilgiau į ją žiūrėjo, tuo labiau ji jam patiko.
Akivaizdu, jog ir ji buvo jam neabejinga.
Taip, šis netikėtas daktarės Čepmen vizitas gali pasukti nebloga linkme.
Labai nebloga linkme.
Frančeskas atsigėrė stiprios saldžios kavos, padėjo puodelį ir, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, palinko per barą Hanos link.
– Kodėl jūs čia?
Ji nė akimirkai nenuleido nuo jo akių.
– Nes norėjau išreikšti savo dėkingumą. Iki atvykstant greitajai šildėte mane, tada nuvykote kartu į ligoninę ir valandų valandas buvote šalia, laukėte, kol nubusiu, ir suradote mane partrenkusį vairuotoją, ir privertėte jį pasiduoti policijai. Niekas nėra nieko panašaus dėl manęs padaręs, o juk mudu visiškai nepažįstami.
Moters veidas buvo toks įkaitęs nuo emocijų, kad Frančeskas vos susitvardė jo nepalietęs.
Iš kur ji visa tai žinojo? Juk jis išėjo iš ligoninės vos Hanai atsibudus ir nuo to laiko jos nebematė.
– Gal galėčiau atsidėkoti pavaišindama jus vakariene? – nuraudo ji.
– Norite nupirkti man vakarienę? – Frančeskas net nesistengė nuslėpti nuostabos: moterys niekuomet nekvietė jo į pasimatymus, atvirkščiai, stengėsi įtikinti jį vestis jas į prabangius restoranus ir dovanoti brangias sukneles bei papuošalus, o tam jis neprieštaravo, nes mėgo rodytis su dailiomis moterimis, tačiau tikrai nesitikėjo būti pavaišintas vakariene.
Frančesko pasaulyje karaliavo vyrai, o moterys tebuvo gražūs aksesuarai ir lovos šildyklės. Jos spendė spąstus, o vyrai stengėsi į juos pakliūti, tad viskas visuomet baigdavosi taip pat.
Hana linktelėjo:
– Tai – mažiausia, ką galiu padaryti.
Jis įdėmiai tyrinėjo jos švelnų žaliai rusvų akių žvilgsnį. Tai moters nė kiek netrikdė.
Ar už jos netikėto pasiūlymo pavakarieniauti slypėjo koks nors motyvas?
Ne. Jam taip neatrodė. Tačiau Frančeskas – moterų kūno kalbos ekspertas, ir buvo gana akivaizdu, jog Hana juo domėjosi.
Tai jį intrigavo. Labai intrigavo.
Po avarijos jis dažnai apie ją pagalvodavo, kartkartėmis netgi siekė telefono paskambinti į ligoninę, pasiteirauti, kaip ji laikosi, bet kaskart vis persigalvodavo – juk jis jos visai nepažinojo. Vis viena, sužinojęs, jog policijai nepavyko susekti ją partrenkusio vairuotojo, Frančeskas niršo ir nusprendė pats jį surasti, remdamasis savo fotografine atmintimi.
Po poros valandų jo žmonės aptiko vairuotoją, dar po penkių minučių Frančeskas įtikino jį pasiduoti. Jiems baigiant pokalbį, vyras prašyte prašėsi nuvežamas į policijos komisariatą. Frančeskas mielai sutiko jam pagelbėti.
Ir štai dabar pasirodė Hana.
Jis tikrai troško priimti jos pasiūlymą pavakarieniauti, nors nežadėjo leisti jai mokėti, – tai prieštaravo jo įsitikinimui, jog vyrai turi rūpintis savo moterimis. Taškas.
Jei priešais būtų sėdėjusi bet kuri kita moteris, Frančeskas tikrai nebūtų sutikęs, tačiau ši buvo kitokia: visų pirma, ji gydytoja – spindulėlis gėrio šiame bjauriame ir atšiauriame pasaulyje.
