le>Pirmas skyrius
– Kas jis? – šūktelėjo Endė, pažvelgusi į prašmatnaus restorano Midas, kuriame su seserimi ir svainiu šventė savo gimtadienį, tarpdurį.
Šampano taurė sustojo prie lūpų, Endė išplėtusi akis spigino į elegantiško restorano tarpduryje stoviniuojantį vyrą. Aukštas paniuręs rimtuolis nusivilko tamsų paltą ir įdavė laukiančiam patarnautojui.
Endė įvertino, kad jis galėtų būti įpusėjęs ketvirtą dešimtį, atrodė toks tamsus ir patraukliai žavus, kad ji negalėjo nuo jo atitraukti akių, tarsi visas jos gyvenimas būtų nuo to priklausęs.
Ir toliau nesiliaudama į jį spoksoti Endė pastebėjo, kad jis yra paslaptingas.
Elegantiškas juodas kostiumas ir marškiniai, kaklaraištis, puikiai sukirpti drabužiai išryškino tobulus raumenis ir beveik dviejų metrų ūgį.
Susitaršę plaukai nuo virš galvos kybančių sietynų šviesos spindėjo tamsaus raudonmedžio spalva.
Veido oda buvo gelsva.
O veidas…
Kuo ilgiau Endė spoksojo, tuo geriau suprato, kad niūriu toli gražu nepavadinsi to griežto, plieninio veido. Kakta aukšta, sudarė protingo žmogaus įspūdį, virš primerktų akių – rūstūs tamsūs antakiai, skruostikauliai it ašmenys, kietai suspaustos lūpos – kaip nulietos, žandikauliai – kvadratiniai ir išduodantys aroganciją.
Apskritai bendrą įspūdį buvo galima apibūdinti kaip įelektrinantį.
Vyras abejingai žvalgėsi po restoraną, tuo pačiu metu kalbėdamasis su drauge atėjusiu vyruku. Skvarbus žvilgsnis perskrodė Endę, nukrypo šalin, paskui vėl tingiai grįžo prie jos, tada stabtelėjo.
Endei užgniaužė kvapą, visos mintys išgaravo, kai ji suvokė esanti to skvarbaus žvilgsnio taikinys.
Ji kažkodėl tikėjosi, kad to vyro akys bus tokios paslaptingai prikaustančios kaip ir jis pats, bet jos buvo skaidrios, gražaus topazo spalvos, su dervos juodumo vyzdžiais.
Tos kerinčios akys laikė Endės žvilgsnį nelaisvėje net tada, kai jis klausiamai kilstelėjo antakį, išvydęs jos susidomėjimą.
– Aha! – sumurmėjo jos sesuo pamačiusi, kur žiūri Endė, ir išvydusi jos ankstesnio klausimo objektą. – Nepaprastai žavus, tiesa?
– Ką sakei? – Endė vis dar negalėjo ištrūkti iš to žvilgsnio nelaisvės ir neišgirdo Kim: jos širdis daužėsi krūtinėje, pulsas dundėjo.
– Na, tas vyras, į kurį spigini, mieloji, – ramiai erzino sesuo. – Nejau nenori nuplėšti jam drabužių ir?..
– Ei! Šalia tavęs sėdi tavo vyras, – ilgesingai jai priminė Kolinas.
– Tai nesulaikys manęs nuo žvalgymosi po vitrinas, mano meile, – įžūliai atsakė jam žmona.
– Na, toks žvalgymasis po vitrinas yra visiškai ne tavo kišenei! – erzindamas burbtelėjo Kolinas.
– Tokia ir yra tikroji žvalgymosi esmė, kvailuti! – meiliai sukikeno Kim.
Endė beveik nepastebėjo linksmo sesers ir jos vyro pasišaipymo, nepažįstamasis kaustė ją žvilgsniu dar kelias ilgas širdį stingdančias sekundes, paskui jo viršutinė lūpa išsitempė, tarsi šypsantis. Tada jis nusigręžė, su draugu paskui patarnautoją nusekė prie savo staliuko.
Endė trūksmingai įkvėpė, nors širdis tebesidaužė, pulsas lėkė šuoliais.
Silpnas virpulys perbėgo kūnu lyg netikėtos reakcijos į tą tamsų gražuoliuką priminimas.
Ir ji buvo ne vienintelė, stebinti du vyriškius, žingsniuojančius per restoraną. Jie praeidami linktelėjo keliems pažįstamiems, paskui sustojo prie staliuko keturiems, prie lango. Pasisveikino su ten jau įsitaisiusia vyresnio amžiaus pora. Patarnautojas atitraukė dvi laisvas kėdes, ir abu vyrai atsisėdo.
Dabar Endė nesijuto pakerėta, suvokė, kad ir kiti vakarieniaujantys žmonės paslapčia stebi tuodu vyrus, bet kalbos virto tyliu kuždesiu, oras prisipildė įtempto lūkuriavimo.
Jai tapo nepaprastai įdomu, nes tokių situacijų šiame ištaigingame restorane dažnai pasitaikydavo dėl turtingų ir garsių žmonių, savimylų, nepastebinčių kitų.
Iš tiesų Endė jautėsi šiek tiek priblokšta, kai pirmąkart čia apsilankė.
Vienintelė priežastis, dėl kurios Endė ir jos sesuo su vyru galėjo valgyti aukštuomenės apsuptyje, buvo ta, kad Kolinas dirbo kompanijos Midas Enterprises biure Londone. Kaip tos kompanijos darbuotojas jis turėjo teisę užsisakyti staliuką Midas restoranuose sau ir trims svečiams vieną kartą per metus ir gauti darbuotojo nuolaidą: nė vienas iš jų jokiu būdu nebūtų išgalėjęs čia pavalgyti!
Tokia taisyklė negaliojo Midas naktiniame klube, esančiame ketvirtame aukšte: jis buvo rezervuotas tik nariams. O kad taptum nariu, reikėjo abiejų brolių Sternų, milijardierių Midas kompanijos savininkų, patvirtinimo.
Endei visa tai panėšėjo į kosmosą.
Net gyvendama gana atsiskyrusi ji buvo girdėjusi apie Darijaus ir Ksandro Sternų sėkmę. Jos svainis pasakojo, kad broliai į verslą įsiveržė prieš dvylika metų, kai ėmėsi socialinės žiniasklaidos internetinio portalo, kuris augo nežmonišku greičiu, kol po trejų metų jie pardavė jį už kelis milijardus svarų sterlingų. Po to įvykio jų niekas negalėjo sustabdyti: jie nupirko kelias elektronikos, oro linijų, žiniasklaidos ir filmų gamybos kompanijas, viešbučių tinklus, visame pasaulyje atidarė prašmatnių restoranų su naktiniais klubais, tokiais kaip šis.
Viskas, prie ko jie prisilietė, regis, virto auksu.
Tikriausiai dėl to jie savo kompaniją ir pavadino Midas1.
– Nepasiduok jauduliui, Ende. – Kim raminamai paplekšnojo seseriai per ranką, išvydusi jos veidą. – Visi, vyrai ir moterys, reaguoja lygiai taip pat, pirmą kartą pamatę brolius Sternus.
– Brolius Sternus? – išplėtusi akis, dusdama pakartojo Endė. Nieko nuostabaus, kad visi restorane taip spokso!
– Tiesą pasakius, Sternų dvynius, – lyg visažinė patikslino Kim.
– Dvynius? – Endė nepatikliai išpūtė akis. – Nori pasakyti, kad namuose liko dar vienas, toks pat kaip šis? Negali būti!
Vyriškis, kuris ką tik pasirodė restorane, buvo… na, neprilygstamas. Endė negalėjo įsivaizduoti, kad galėtų atsirasti koks nors kitas toks niūrus ir patrauklus vyras. Ir jokiu būdu ne jo brolis dvynys.
Ji nedaug žinojo apie asmeninį brolių Sternų gyvenimą. Kai jie pasirodė viešumoje, jai tebuvo trylika, ji mokėsi baleto mokykloje ir buvo visiškai pasinėrusi į baleto pasaulį. Mažai dėmesio kreipė į verslo reikalus ar aukštuomenės nuotraukas laikraščiuose ar blizgiuose turtuolių ir garsenybių žurnaluose.
O po nelaimės buvo pernelyg užsiėmusi ateities gaivinimu, nesidomėjo, kas vyko kitų žmonių gyvenime.
Žinoma, žinojo, kad svainis jau kelerius metus dirbo Midas Enterprises, bet viengungių milijardierių brolių Sternų gyvenimas visiškai skyrėsi nuo josios: jie, be abejonės, kiekvieną vakarą galėjo valgyti bet kuriame savo restorane bet kuriame pasaulio krašte, kurį pasiekė asmeniniu lėktuvu!
– Vargu,
Karalius Midas buvo graikų mitologinis veikėjas. Viskas, prie ko jis prisiliesdavo, virsdavo auksu. (vert. pastaba)
