žaliaakė šviesiaplaukė, patraukusi jo dėmesį, buvo kažkuo ypatinga.
Tikriausiai dėl to, kad kažkas joje jam atrodė pažįstama? Iškelta galva… Grakštūs judesiai…
Bet Darijus žinojo niekada anksčiau jos nesutikęs: tikrai būtų prisiminęs kur ir kada, jei taip būtų nutikę!
Gal aplink ją sklandanti nežemiška atmosfera prikaustė jo dėmesį? Ji buvo tokia liekna ir lanksti, kad, rodės, vėjo gūsis būtų ją nupūtęs, nuogos jos rankos atrodė neįtikėtinai plonos, raktikauliai ir duobutės prie kaklo juodos suknelės iškirptėje – tokios ryškios. Veidas nepaprastai mielas, akys įrėmintos juodų tankių blakstienų, iškilūs skruostikauliai, nosis tiesi, putlios geidulingos lūpos ir smailus smakras. Tiesūs šviesios pelenų spalvos plaukai priminė mėnesienos spindulius, viliojančius pirštais pajusti jų švelnumą.
Mėnesienos spindulius?
Jis niekada anksčiau nesileisdavo į romantiškus palyginimus, kalbėdamas apie moters plaukų spalvą ir storį.
Kad ir kas jį prie jos traukė, Darijus juto jos atsaką, matė, kad tos gražios žalios akys stebėjo jį iš po tamsių blakstienų, kai jiedu su Ksandru žingsniavo per restoraną.
Bet gal labiau įtikinama priežastis, dėl kurios jį patraukė toji šviesiaplaukė, ta, kad jis visai nenorėjo čia eiti?
Darijus nenorėjo vakaroti, nes biure dirbo iki vėlumos ir neturėjo laiko net grįžti namo persirengti, prieš susitikdamas su Ksandru prie restorano. Kalbėdami telefonu jie nusprendė, kad dviese atstovauti frontui šįvakar bus geriausia strategija.
Motinos nepritarimo raukšlės – kai jis pasilenkė ir pabučiavo lygų pudruotą skruostą – aiškiai sakė, kad ji pastebėjo, jog Ksandras su patėviu dėvėjo vakaro kostiumus, o Darijus – ne.
Darijaus jau seniai nejaudino, ar sulauks motinos pritarimo, ar ne. Tiksliau, jau dvidešimt metų. Nuo mirties tėvo, kurio jiedu su Ksandru nekentė. Katerina savo vyro bijojo. Darijus buvo labai panašus į tėvą, bent jau išvaizda: Katerinai, žinoma, buvo nelengva žiūrėti į sūnų, primenantį vyrą, kurio ji nemėgo.
Darijus suprato motinos antipatiją, bet jos atstūmimas vis tiek jį skaudino. Per šitiek metų jis rado geriausią būdą išvengti to skausmo – tai laikytis nuo motinos kuo didesniu atstumu. Gal, šiaip ar taip, ne tobulas sprendimas, bet bėgant metams įsitikino, jog tai geriausias variantas.
Dėl tos priežasties motina su sūnumi kalbėdavosi retai, tuo labiau vengdavo vakaroti kartu.
Dėkui Dievui, likę šeimos nariai paprastai atrodydavo susitaikę su slegiančiu Darijaus tylėjimu.
Ksandras pasitelkdavo savo įprastą, žavesio kupiną rafinuotumą.
Jų motina Katerina, vis dar graži penkiasdešimt aštuonerių sulaukusi moteris, atrodė maloni ir žavi – dėl visų restorane vakarieniauti susirinkusiųjų, nes šie paslapčiomis stebėjo Sternų šeimą.
Tik Čarlis, ar Čarlzas, kaip motina mėgdavo vadinti savo antrąjį sutuoktinį, elgėsi kaip įprasta, šiltai ir draugiškai, nekreipė dėmesio į kitus restorano svečius ir prie staliuko tvyrančią įtampą. Jis tik nerūpestingai palaikė pokalbį, nelįsdamas į asmeniškumus.
Šįvakar jie šventė Katerinos gimtadienį ir dėl to čia susirinko, bet Darijaus santykiai su motina buvo tokie, kad nebeliko pagarbos bei susižavėjimo ir Čarliu. Apskritai keista, kad Darijus išvis čia pasirodė.
– Ar ne laikas išgerti į tavo sveikatą, mama? – Jis pakėlė šampano taurę. – Negaliu ilgai sėdėti. Turiu kai kur būti. – Jis žvilgtelėjo į kitą restorano pusę – prieš kelias minutes dingo antrosios šviesiaplaukės palyda. Tikriausiai nuėjo į tualetą.
Jo motina ir vėl nepritariamai susiraukė.
– Darijau, juk gali man skirti bent vieną vakarą?
– Deja, negaliu, – it kirviu negailestingai nukirto jis.
– Čarlzai, pasikalbėk su juo! – Katerina kreipėsi į savo vyrą.
– Tu girdėjai, ką jis pasakė, Katerina, jis turi darbo, kurį reikia atlikti.
Sidabru balintais plaukais, įpusėjęs šeštą dešimtį Čarlzas Latimeris dievino savo žmoną, ir Darijus žinojo, kad tas vyras darė viską, kas buvo jo valioje, kad suteiktų jai laimės. Bet net Čarlis žinojo, kad geriau nesiginčyti, kai Darijus kategorišku, nepalenkiamu tonu ką nors pareikšdavo.
– Jis nesakė, kad tai darbas.
– Tai darbas, – atžariai nukirto Darijus, tyčia nekreipdamas dėmesio į priekaištingą Ksandro spiginimą.
Juk jis šįvakar čia atėjo, tiesa? Kaip ir derėjo, atvyko į motinos gimtadienio šventę, kaip ir kitą savaitę lankysis viešame renginyje, vienoje iš nesuskaičiuojamos daugybės motinos rengiamų labdaros vakarienių. Ko dar jie iš jo nori? Kad ir kas tai būtų, jo ir motinos santykių atšalimas buvo reikšmingas, ir Darijus neketino pasiduoti.
Jis dar kartą žvilgtelėjo į kitą restorano galą ir tiksliai apsisprendė, ko nori.
– Juk tu žiūrėjai į Ksandrą, tiesa? – susirūpinusi paklausė Kim.
Ji buvo trejais metais vyresnė už Endę ir visada rimtai imdavosi globėjiško vyresnės sesers vaidmens, o po tėvų mirties tai darydavo ypač dažnai.
Endė ne iškart atsakė, toliau spoksojo į Darijų Sterną, kai tas netikėtai skubiai atsistojo.
Moteris, sėdinti prie staliuko su trimis vyrais, buvo graži, tikriausiai sulaukusi penkiasdešimties, o dėl šviesių plaukų ir tamsių akių ji buvo panaši į Ksandrą Sterną. Tikriausiai dvynių motina? Tačiau Endė neįžvelgė jokio jos ir Darijaus panašumo.
Vyresnysis vyriškis nebuvo panašus į nė vieną iš brolių, jis tikriausiai jų patėvis?
Kad ir kokie santykiai siejo Sternų dvynius su vyresniąja pora, buvo neįmanoma nepastebėti įtampos, įsivyravus prie staliuko nuo tada, kai dvyniai susėdo. Ta įtampa, regis, atslūgo Darijui Sternui palikus trijulę.
Endė toliau sekė jį akimis, kol jis traukė į restorano gilumą.
– Ne, – išsiblaškiusi ji atsakė sesei ir pritrūko kvapo, kai Darijus pradingo marmuriniame koridoriuje restorano tolumoje.
Galiausiai ji suprato, kad nustojo kvėpuoti ir kad nenuleido nuo jo akių, kol Darijus dingo, elegantiški jo judesiai priminė sėlinantį plėšrūną. Stiprų jaguarą blizgančiu kailiu, o gal tigrą? Neabejotinai laukinį ir pavojingą!
– Ende, siūlau tau nesivarginti ir nespiginti į Darijų Sterną, – Kim skubėjo patarinėti. – Žinoma, jis gražus, paslaptingas ir pavojingai prikaustantis dėmesį, bet jis ne tavo nosiai, mieloji. Na, jis ne protingos moters nosiai! – jausmingai aiškino sesuo.
Endė gurkštelėjo šampano, jos burna išdžiūvo vien žiūrint į Darijų Sterną.
– Laikraščiai jau seniai rašo istorijas, užsimindami apie Darijaus Sterno tamsiąją
