p>
1815-ųjų vasaris. Linkolnšyras, Anglija
Žiemos vėjas tarškino Samerfildų viensėdijos langų stiklus, kai Tesa Samerfild skaitė vyresniosios sesers kvietimą.
Tuojau pat ateik į rytmetinį kambarį, – rašė ji.
Tesa baiminosi išgirsianti dar kokių nors blogų žinių. Pastaruoju metu regėjosi, kad Lorena kviečiasi ją ir jauniausiąją sesutę Dženą į tą saloną tik norėdama iškloti blogas naujienas.
Vėjo stūgavimas, kaip ir tiko situacijai, pranašavo negandą.
Saulėtą dieną rytmetinis kambarys būdavo nutviekstas šviesos, bet šiandien skendėjo pilkumoje. Lorena grėsmingu veidu stovėjo prie židinio. Surūgusi Džena sėdėjo ant netoliese pastatyto krėslo.
– Kas nutiko, Lorena? – paklausė Tesa.
Pastaruoju metu sesuo keistai elgėsi, nieko nepaaiškinusi kelioms valandoms pradingdavo iš namų.
Staigi tėvo mirtis prieš porą mėnesių atrodė blogiausia, kas galėjo nutikti, tačiau netrukus jos sužinojo, kad prieš mirdamas jis iššvaistė jų kraitį. Negana to, tolimas pusbrolis, kuris turėjo paveldėti tėvo titulą ir turtus, aiškiai parodė neketinąs jomis rūpintis. Nieko keista – juk visi tikėjo, kad skandalingosios seserys Samerfild visai ne to tėvo dukros. Visą laiką sklandė gandai, kad motina visų jų susilaukė vis nuo kito meilužio.
O tada su vienu jų pabėgo.
Tėvo baroneto titulo paveldėtojas taip pat aiškiai leido suprasti norintis kuo greičiau perimti jam priklausantį turtą, o tai reiškė, kad seserys turės atlaisvinti namus, kuriuose gyveno visą savo gyvenimą.
Kas dar gali nutikti?
– Prašom atsisėsti, – paprašė Lorena. Jos dailų veidą temdė nerimas.
Tesa susižvalgė su Džena ir, kaip liepiama, atsisėdo.
Lorena žingsniavo priešais jiedvi.
– Žinau, kad visos nerimavome, kaip gyvensime toliau…
Nerimauti – pernelyg švelniai pasakyta. Tesa įsivaizdavo, kad jos bus priverstos išsiskirti, įsidarbinti guvernantėmis arba damų kompanionėmis, jei tik pasisektų gauti tokią vietą, žinant jų šeimos reputaciją.
– Aš… radau sprendimą. – Lorena susirūpinusiu žvilgsniu nužvelgė seseris.
Jei yra sprendimas, ko gi ji tokia susirūpinusi?
– Lorena, sakyk.
Sesuo grąžė rankas.
– Radau… būdą, kaip susigrąžinti mūsų kraičius. Kad jūs vėl būtumėte geidžiamos nuotakos.
Prireiktų nemenko kraičio užtemdyti skandalui, kuris seseris persekiojo visą gyvenimą. Tarytum motinos pabėgimo būtų negana, dar tas įvykis su tėvu! Prieš motinai dingstant, jis parsivežė namo pavainikį sūnų. Žinoma, Tesa ir seserys mylėjo Edmundą, joms jis buvo brolis, net jeigu jo atsiradimas dar labiau pakurstė piktas kalbas.
– Kokia nesąmonė, – suniurnėjo Džena. – Mūsų niekas nenorės. Motina turėjo tiek meilužių… Todėl mes visos tokios nepanašios.
Bet tai nebuvo visiška tiesa. Visų kaktos buvo aukštos, veidai smulkūs, nors Lorena buvo rudakė tamsiaplaukė, Džena – žydraakė blondinė, o Tesa kažkur per vidurį, kaštoniniais plaukais ir riešuto spalvos akimis.
Kaip jų motina, girdėjo Tesa, nors mergina neprisiminė, kaip tiksliai ji atrodė.
Jai toptelėjo viena mintis.
– Lorena, tik nesakyk, kad suradai motiną. Ar ji skirs mums kraičius?
Kai motina dingo, Tesai buvo vos devyneri.
– Mūsų motina? Ne. Ne! Tikrai ne, – nustebo Lorena.
– Tai kas tada? – irzliai pasiteiravo Džena.
Vyresnėlė liovėsi žingsniavusi ir pažvelgė į seseris.
– Aš ištekėjau.
– Ištekėjai?! – Tesa pašoko nuo kėdės. – Ištekėjai!
– Negalėjai ištekėti, – užprotestavo Džena. – Nebuvo užsakų.
– Ištekėjau su specialiuoju leidimu.
Ne. Neįmanoma! Lorena nebūtų nuo Tesos nuslėpusi tokios didelės paslapties. Jiedvi išsipasakodavo viena kitai viską – beveik viską.
– Kas jis? – stengdamasi nesijausti įskaudinta paklausė ji.
Lorenos balsas nutilo iki šnabždesio.
– Lordas Tinmoras.
– Lordas Tinmoras?! – vienbalsiai šūktelėjo Tesa su Džena.
– Tas atsiskyrėlis? – dar perklausė Tesa.
Po žmonos ir sūnaus mirties prieš daugelį metų lordas Tinmoras užsidarė savo dvare Linkolnšyre, ne per toliausiai nuo Jardnio kaimo, kur jos ir gyveno. Tesa neįsivaizdavo, kada Lorena galėjo su juo susipažinti, ką ir kalbėti apie merginimą. Lordas Tinmoras nesirodydavo žmonėse.
– Jam turbūt kokie aštuoniasdešimt! – šūktelėjo Džena.
– Tik septyniasdešimt šešeri, – kilstelėjo smakrą Lorena.
– Septyniasdešimt šešeri. Gerokai jaunesnis, – sarkastiškai atkirto Džena.
Jos dievinama sesuo ištekėjo už nusenusio atsiskyrėlio? To jau per daug.
– Kodėl taip padarei, Lorena?
Sesers akys blykstelėjo.
– Dėl tavęs, Tesa. Dėl jūsų abiejų. Lordas Tinmoras pažadėjo skirti jums abiem kraičius ir apmokėti pokylių sezoną Londone. Jis netgi nusiųs pinigų Edmundui, kad šis gautų aukštesnes pareigas kariuomenėje, ir padengs kitas išlaidas. Jis puikus žmogus.
Sesuo už jo ištekėjo, kad jos gautų kraičius, o Edmundas – paaukštinimą?
– Niekada neprašiau tavęs kraičio, – pareiškė Džena. – O Edmundas gali pats užsitarnauti paaukštinimą.
– Žinai, kad negali, karas juk baigėsi, – atšovė jai Lorena. – Jau ir taip nesuduria galo su galu. Būti karininku kainuoja, jei nežinojai.
Džena papurtė galvą.
– Ar mūsų kraičių Edmundui neužteko?
Tėvas už paskutinius pinigus nupirko sūnui leitenanto rangą.
Lorena šoko ginti brolio.
– Edmundas apie tai nežino, Džena, ir nebandyk jam kada nors to pasakyti. Įširstų, jei sužinotų. Be to, tėtis ketino susigrąžinti mūsų kraičius. Jis patikino mane, kad paskutinė investicija duos tiek pelno, jog užteks mums visiems.
Be abejo, veikiausiai tie pinigėliai nukeliavo ten pat, kur ir visos kitos jo investicijos – pernelyg pelningos, kad būtų galima tuo patikėti. O jeigu dabar ir atsipirktų, pinigai atitektų paveldėtojui. Tėvo testamente buvo
