niekada nepersišaldau. – Tesa išėjo iš kambario ir uždarė paskui save duris.
Lietus pratrūko Tesai išėjus iš Jardnio ir traukiant keliuku atgal į Tinmorų dvarą. Po kelių akimirkų jau pylė kaip iš kibiro. Vos per kelias minutes Tesos apsiaustas permirko kiaurai. Drėko net pirkiniai, kuriuos, įsuktus į popierių ir surištus virvele, ji nešėsi pasikišusi po apsiaustu.
– Oi, Džena, taip ir matau, kokia būsi savimi patenkinta! – sumurmėjo ji.
Bet buvo verta leistis į tokį kelią. Tesa sužinojo, kad Veltonas jau išvykęs į Londoną, tačiau jis spėjo sužinoti apie Lorenos tuoktuves. Apie savo pasikeitusią padėtį ji papasakojo jo tetai.
Veltonas susiras ją, kai lordas Tinmoras nusiveš jas visas į miestą debiutančių sezonui. Liko vos kelios savaitės.
Kelio purvas aplipo iki pusės blauzdų siekiančius Tesos aulinukus, darėsi sunku tiesiog dėti vieną koją prieš kitą. Vanduo sruveno nuo nukarusio skrybėlaitės krašto, lietaus lašiukai ledinėmis adatėlėmis smaigstė veidą. Liko dar mažiausiai dvi mylios, kol ji pasieks vartus į dvaro žemes.
Purvas klampino batus tarytum koks suktas padaras, žūtbūt nusiteikęs ją sustabdyti. Tesa bergždžiai bandė paspartinti žingsnį, bet galop pro lietaus užuolaidą priešaky išvydo tiltą.
Tačiau per tiltą dabar upeliais sruveno vanduo.
– Ne! – protesto šūksnį prarijo vėjas.
Ką daryti dabar? Kito kelio pasiekti Tinmorų dvarą Tesa nežinojo. Neliko kitos išeities, kaip tik eiti į netoliese esantį kaimą, kaip reikėjo iš pat pradžių ir padaryti. Lietus dabar čaižė ją peiliais, nebe adatomis.
Tesa žvilgtelėjo į šalia kelio augantį miškelį. Jei čia būtų namai, ji žinotų tiesiausią kelią per mišką ir laukus. Gal net jau būtų namie, sėdėtų priešais židinį ir šildytųsi, užuot mirkusi lietuje. Tačiau čia ji nedrįso išklysti iš kelio, kuris, kaip žinojo, vedė į Tinmorų dvarą.
Nemąstyk, – paliepė ji sau. – Tiesiog statyk vieną koją priešais kitą. Neviltis tirpdė merginos ryžtą.
Ji vis stūmėsi pirmyn, kol galiausiai priekyje išvydo kažką panašaus į kaimo bažnyčios bokšto apybraižas. Tesa nusiskubino toliau, tačiau ir čia kelią sėmė vanduo. Pirmyn kelio nėra, atgal – irgi.
Bet ji gali pasukti namo, į Jardnį. Galbūt pasiprašytų priglaudžiama Veltono tetos arba pasibelstų į Samerfildų viensėdijos duris.
Tesa pasuko atgal, praėjo keliuką, kuris vedė prie užtvinusio tilto. Netrukus jai kelią vėl užkirto potvynis. Eilinį sykį apsigręžusi ji vaikščiojo tol, kol aptiko nežinia kur vedantį takelį.
O, kad dabar ji būtų arčiau namų! Galėtų pasukti bet kur ir rastų kieno nors trobą. Visi pažįstami, mielai ją priimtų, bet mergina nebesusivokė, kur esanti arba kaip rasti taką į žinomą kraštą. Ji pasiklydo, permirko ir klaikiai sušalo.
– 2~
Markas Glenvilis keiksnojo lietų.
Jis niekaip nesuprato, kodėl lietus būtinai turėjo prapliupti tada, kai jam reikia parjoti atgal į Londoną. Nebent orų dievai kaip nors pajuto jo nuotaiką!
Grįžimas į Londoną niekada neteikė jam džiaugsmo.
Tačiau neliko nieko kito – jo reikalai Škotijoje baigti.
Žirgas kluptelėjo, Marko galva linktelėjo žemyn. Nugara upeliu sroveno vanduo.
Reikalai Škotijoje. Cha!
Tokią pasakaitę jis sukurpė tėvams nuraminti ir papasakoti visiems, kas paklaus, kur jis buvęs ilgus pastaruosius mėnesius, bet tai netiesa.
Jis buvo Prancūzijoje, Paryžiuje ir jo apylinkėse, trynėsi su Bonaparto šalininkais ir kitais, nepatenkintais, kad Liudvikas XVIII grįžo į sostą, pastatęs ausis gaudė žinias, ar nepasitenkinimas gali pratrūkti sukilimu.
Viskas dėl karaliaus ir tėvynės.
Neramumai plačiai neišplito. Prancūzai, kaip ir britai, pavargo kariauti. Markas pateikė raportus, daugiau niekas iš jo nieko neprašys.
Atėjo laikas susitvarkyti asmeninius reikalus.
Teks pažvelgti į akis tikrovei: brolis niekada nebesišypsos jam iš kitapus stalo, o geriausias draugas nebeužsuks į svečius. Kol jis apsimetinėjo mesjė Renardu, Prancūzijos citoyen ordinaire1, buvo beveik pamiršęs apie tai, kad jo brolio Liusjeno nebėra jau ketverius metus, o Karolio – nepilnus trejus. Tačiau vos grįžęs namo kone tikėdavosi išvysti juos įeinančius pro duris.
Sielvartas persmelkė jį it žaibo blyksnis.
Kvailiukas Liusjenas. Nutrūktgalvis Karolis. Abudu padėjo galvas visai be reikalo.
Markas pabandė nuraminti jausmus, pakėlė veidą į lietų, kuris jau ir taip prasismelkė iki pat kaulų. Geriausia neduoti jausmams įsišėlti. Užsiimant šnipinėjimu, toks įgūdis gali išgelbėti gyvybę, o grįžus į Londoną – padėti nepamesti sveiko proto.
Gerasis Dieve! Nejau nuo to ledinio lietaus jis ne tik kiaurai permirko, bet dar ir paniro į niūrias mintis? Sutelk dėmesį į kelią ir į savo vargšą žirgą. Net tvirtam gyvuliui buvo sunku klampoti pažliugusiais, duobėtais keliais.
Eržilas suprunkštė, išpūtė orą.
– Nelengva, ką, Apolonai? – Markas patapšnojo arkliui per sprandą.
Iki sutemstant vylėsi pasiekti Piterborą, bet orai nusprendė kitaip. Pasiseks, jeigu prijos kitą kaimą, kad ir koks jis būtų. Markas vylėsi rasiąs ten užeigą su kambariu ir švaria lova.
Lietus privertė jį išsukti iš pagrindinio kelio, ir jiedu su Apolonu stūmėsi į priekį likusiais praeinamais keliais.
Dėl to, kad užtruko, jis pernelyg nekvaršino sau galvos. Niekas jo nelaukia. Tėvams nepranešė atvykstąs į miestą. Tebūna staigmena.
Pasimatymai su šeima Markui niekad nebuvo malonūs, bet dabar, kai pareiga nebešaukia kitur, atėjo metas užimti įpėdinio vietą. Jis užsuks pas Doriją Kaldvel, Karolio seserį, ir įteisins tai, kas visuomet buvo nebyliai numanoma nuo tada, kai žuvo Karolis. Jis skolingas tai savo bičiuliui.
Be to, Kaldvelų šeima, kurioje liko tik Dorija ir jos tėvas, buvo tokia eilinė ir garbinga, dar ir racionali, kad jam bus vienas malonumas tapti jos nariu.
Danguje blykstelėjo žaibas ir nugriaudė griaustinis. Ar jam lemta būti nutrenktam žaibo?
Jau turėtų būti netoli kaimo; ganėtinai ilgai joja. Spitrėdamas į priekį, Markas vylėsi tolumoje įžiūrėti stogus arba kelio ženklą, nors ką, kas rodytų netoliese esant prieglobstį, tačiau lietus krito pilka užuolaida, kuri temdė aplinką, ir vyras nematė daugiau nei per kelias pėdas. Negana to, lietus, regis, slinko kartu su juo, apsiautusi prieblanda merkė akis.
Vėl plykstelėjo žaibas, ir jam
Paprastu piliečiu (pranc.) (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
