prisiartino ir nušoko nuo žirgo.
– Ponia, kur traukiate? Gal galiu pasiūlyti pagalbą?
Moteris pakėlė į jį akis. Buvo jauna, ganėtinai graži, nors veide matėsi įsirėžęs nerimas ir nuovargis.
– Noriu pasiekti Tinmorų dvarą, – atrodė, kad net kalbėjimas iš jos reikalauja didžiulių pastangų.
– Rodykite kelią, – paliepė jis. – Nugabensiu jus ant savo žirgo.
Moteris papurtė galvą.
– Nieko nebus. Visur potvyniai. Neįmanoma ten patekti. Kaimo pasiekti irgi neįmanoma. – Nuo šalčio jos balsas drebėjo.
Markas ištiesė ranką.
– Eikit čia. Užkelsiu jus ant žirgo.
Jos apsiaustas buvo šlapias, it ką tik ištrauktas iš skalbinių kubiliuko. Skrybėlė išvis praradusi formą. Lūpos, dar blogiau, – pamėlusios.
– Rasime, kur jums apdžiūti.
Ji linktelėjo, tačiau šviesios akys žvelgė be jokios išraiškos.
Moteris padavė jam permirkusį ryšulėlį, kurį Markas įsikišo į balnakrepšį. Vyras užkėlė moterį ant Apolono ir pats užšoko jai už nugaros.
– Ar patogu? Ar tvirtai laikotės?
Tirtėdama nuo šalčio, moteris linktelėjo.
Apkabinęs ją iš šonų, Markas suėmė vadeles, bet didelės šilumos jo rankos jai nesuteikė. Vargšas Apolonas su didesniu nešuliu vėl pajudėjo pirmyn.
– Aš ne iš šių kraštų, – garsiai prakalbo jis, kad ji išgirstų per pliaupiantį lietų. – Ar toli iki gretimo kaimo?
Moteris pasuko galvą.
– Paklydau. Jardnio neberadau.
Jardnis turėtų būti netoliese esantis kaimelis.
– Surasime. – Jis jau valandą ar daugiau kartoja sau rasiąs kaimą.
Ji vėl suvirpėjo.
– Šalta. Kaip šalta.
Būtų gerai užuovėją rasti kuo greičiau ir tą moterį sušildyti. Nuo šalčio žmogus gali mirti.
Moteris atsilošė į jį, jos kūnas suglebo.
Galiausiai Markas pasiekė kryžkelę su kelio ženklu, kuris rodė į Kirtoną.
– Matote? – šūktelėjo jis, rodydamas į ženklą. – Kirtonas.
Ji neatsakė.
Kiek toliau kelias buvo apsemtas vandens. Markas apgręžė žirgą ir tuo pačiu keliu grįžo į kryžkelę, joje pasuko kitu keliu. Kažkas čia dirba žemes. Kur nors turi būti trobų.
Jei tik per lietų jis jas įžiūrėtų!
Kelias susiaurėjo iki nelygaus takelio, kol galop tapo išvis vargiai įžiūrimas. Markas vinguriavo jo kilpomis ir posūkiais vildamasis, kad be reikalo neeikvoja brangaus laiko, ir dairėsi bet kokio statinio.
Priešais pasirodė mažutė trobelė, tačiau jos languose nešvietė žvakės. Iš kamino nerūko dūmelis. Bus gerai, jei viduje bent sausa.
– Žiūrėkit, – riktelėjo jis savo kompanionei, bet ji neatsiliepė.
Pajutęs užuovėją, Apolonas įgijo naujų jėgų. Prijojus arčiau, pasimatė ir nedidelės arklidės, tad Markas pasuko žirgą prie jų durų. Prilaikydamas moterį, atsargiai nusėdo nuo žirgo. Ji žirgo šonu nuslydo tiesiai jam į glėbį. Persimetęs ją per petį, Markas atitraukė arklidžių durų velkę. Apolonas nieko nelaukęs žengė vidun.
Markas paguldė moterį ant sauso grindų lopinėlio.
– Šalta, – sumurmėjo ji ir susisuko į kamuoliuką.
Bent jau gyva.
Markas pasisuko į arklį ir patapšnojo jam per sprandą.
– Pirma turiu pasirūpinti ja, senuk. Ateisiu, kai tik galėsiu.
Išėjęs iš arklidžių, Markas nusiskubino prie trobelės durų. Pabeldė į jas kumščiu, bet neišgirdo nė garso, o durys buvo užrakintos. Dirstelėjo per langą, tačiau viduje buvo tamsu. Iš ilgos milinės kišenės vyras išsitraukė visrakčių komplektą – koks gi be jų būtų šnipas? Pabandė kelis, kol vienas spragtelėjo ir pasisuko.
Iš lauko sklindanti šviesa ne ką teapšvietė trobelės vidų, tačiau Markas išsyk pastebėjo židinį ir gultą su sulankstytais apklotais. To pakaks.
Jis nuskubėjo atgal į arklides.
Jam grįžus, Apolonas sužvingo.
– Turėsi palaukti dar truputį, senuk.
Jis vėl paėmė moterį ant rankų; su šlapiais drabužiais ji buvo dar sunkesnė. Kai jis užsimetė ją ant peties, ji sudejavo, ir per lietų vyras skubiai nunešė ją į trobelę.
Pirmiausia reikėjo nuvilkti jos šlapius drabužius. Markas paguldė moterį ant grindų, nesibaimino, kad nuo šlapių apdarų liks bala. Nusimetęs milinę, kiek galėdamas greičiau nupjovė suknelės varsčius ir korsetą ir išrengė merginą iki nuogumo.
Mergina bandė prisidengti, bet ne iš kuklumo.
– Šalta, – suunkštė ji.
O ji buvo tikra gražuolė. Pilna aukšta krūtinė, lieknas liemuo ir ilgos dailios kojos. Išvydęs tai, Markas gurktelėjo, bet leido sau žvilgtelėti tik kartą, tuoj čiupo antklodę ir apsiautė ja merginą. Nunešęs ją ant gulto, susupo į antrą antklodę.
Jo akys spėjo priprasti prie tamsos. Šalia židinio vyras pamatė krūvelę malkų ir pakurų, kibirą anglių. Ant židinio gulėjo degtuvai ir titnagas. Jis puolė kurti ugnį. Kai malkos smagiai suliepsnojo, vėl apsisiautė miline ir išlėkė atgal į lietų pasirūpinti
Apolonu.
Arklidėse buvo sočiai sausų skudurų ir šepečių. Kaip galėdamas jis nušluostė vargšą gyvulį, užklojo antklode. Ten buvo šieno, kurį Apolonas ėmė noriai pešti, ir siurblys, kuriuo Markas pritraukė vandens žirgo troškuliui numalšinti.
– Štai, senuk, – paglostė jis Apolono sprandą. – Daugiau niekuo negaliu tau padėti. Lietus turėtų greitai liautis, ir, kol nestojo naktis, leisimės į kelią. Kol kas pasistiprink ir pailsėk, ateisiu pažiūrėti tavęs vėliau.
Per nesiliaujantį lietų Markas nubėgo trobelėn. Apžiūrėjo savo globotinę. Jos skruostai, ačiū Dievui, atgavo spalvą, oda palietus atrodė šiltesnė. Veidas atsipalaidavo, mergina miegojo.
Iš palengvėjimo jis išpūtė orą ir pirmą kartą pajuto pats esąs sušlapęs, sušalęs ir nuvargęs. Išsirengęs
