ir aš galėtume tuoktis iš meilės. Bravo, Lorena! Turime jaustis laimingi žinodami, kad per mus turi gultis su juo į lovą.
Lorena nubalo, jos balsas pritilo.
– Tai jau ne tavo reikalas, ir tu daugiau niekada apie tai nekalbėsi. Tai mano asmeninis reikalas, mano vienos. Ar girdi?
– O kaip tavo gyvenimas, Lorena? Tavo meilė? – šaižiai riktelėjo Džena.
Lorena susiėmė ranka už galvos.
– Aš pati pasirinkau, pati nusprendžiau. Dėl jūsų. O lordas Tinmoras maloniai skyrė tau šį gražų kambarį, nupirko dažų ir popieriaus. Užsakė mums visoms naujų drabužių, o nusivežęs į Londoną pripirks dar daugiau puikių…
– O ką tu turėsi padaryti mainais, Lorena? – nutraukė ją Džena.
Lorena atšiauriai į ją dėbtelėjo ir pasuko prie durų.
– Dabar turiu eiti. Reikia prižiūrėti, kad būtų pasirūpinta svečiais. Tikiuosi, Džena, kad jų akivaizdoje elgsiesi tinkamai.
– Moku tinkamai elgtis, – nepaklusniai amsėjo Džena. – Argi tėtis nemokė nebūti tokioms kaip motina?
Lorena metė į ją dar vieną niekinamą ir, kaip Tesai pasirodė, skausmingą žvilgsnį ir išėjo.
Tesa pašoko nuo lovos.
– Džena, kaip tu galėjai? Baisu taip kalbėti. Apie tą… lovą su lordu Tinmoru. – Ir apie motiną.
Džena sunėrė ant krūtinės rankas.
– Bet mes juk galvojame apie tai, ar ne? Apie tai, ką ji turės dėl mūsų su juo daryti.
Tesa pajuto kaltės tvinksnį ir išsiliejo ant Dženos. Priėjusi prie sesers čiupo ją ir papurtė.
– Negalime sakyti tokių dalykų! Jai skaudu, juk matei.
Džena atsitraukė, bet atrodė susikrimtusi.
Tesa neatlyžo.
– Turime susitaikyti su tokia padėtimi – jos labui. Ji daug paaukojo ir padarė mums milžinišką paslaugą. Lorena padovanojo neįkainojamą dovaną – esame laisvos tekėti, už ko panorėjusios. – Ji pagalvojo apie Veltoną. – Negalime versti jos dėl to blogai jaustis.
– Na, gerai. – Džena nusisuko į savo akvarelę. – O ką sakysime, kai svečiai ims kalbėti, jog ji ištekėjo už lordo Tinmoro dėl pinigų? Ar tiesiog pritarsime: Taip, būtent taip. Ji ištekėjo už jo dėl turtų ir titulo. Lygiai kaip mūsų motina.
Dar vienas dalykas, kurio geriau neminėti.
– Apsimesime, kad nieko negirdime, – tvirtai pareiškė Tesa. – Elgsimės taip, tarytum Lorena būtų ištekėjusi už lordo Tinmoro iš meilės, ir mudvi nepaprastai dėl jų džiaugtumėmės.
– Hmm… Dailios jaunos moters ir nusenusio smirdžiaus meilė. – Džena piktai teptuku bakstelėjo į paveikslą. – O ką sakysime, kai ir mus apkaltins išnaudojant lordą Tinmorą?
– Mus? – sumirksėjo Tesa. – Ar kas nors taip pasakė?
Džena patraukė pečiais.
– Man į akis – ne. Bet vis tiek žmonės taip kalbės. Tai patark, ką turėčiau atkirsti, kai taip pasakys?
Tokia galimybė Tesai nebuvo atėjusi į galvą, bet nuskambėjo logiškai. Tam tikra prasme jai, Dženai ir Edmundui lordo Tinmoro pinigai pravers labiau negu Lorenai. Jo pinigai suteiks jiems galimybių, apie kurias pagalvojus Tesą užplūdo džiaugsmas.
Ir tada vėl smigtelėjo kaltė.
– Tiesiog rodysime dėkingumą už viską, ką jis dėl mūsų daro, nes juk taip ir jaučiamės, tiesa?
Džena išspaudė nedžiugią šypseną.
– Labai dėkingos.
Reikės ją prižiūrėti. Džena pernelyg ūmi ir rėžia viską, kas užplaukia ant liežuvio.
Tesa pakeitė temą.
– Man regis, iki vakarienės lordas Tinmoras nieko nėra mums suplanavęs.
Po vakarykštės kelionės į Linkolnšyrą svečiams, kurie visi buvo panašaus amžiaus kaip lordas Tinmoras, o ne jo nuotaka, reikėjo poilsio. Tesa spėjo, kad jie priėmė pirmąjį per trisdešimt metų kvietimą į Tinmorų dvarą, nes norėjo pamatyti, kokia gi moteris privertė lordą Tinmorą galiausiai praverti jo duris.
Tesa nuogąstaudama laukė antrojo susitikimo su svečiais. Damų kelioniniai drabužiai atrodė puikesni už jos geriausią suknelę, o apdarai, kuriais pasipuošusios jos atėjo vakarienės, užgniaužė jai kvapą. Lordo Tinmoro užsakytos naujos suknelės bus gatavos tik po savaitės, o mintis, kad jai su seserimis teks kol kas vaikščioti apspurusioms, atrodė nepakenčiama.
– Gal norėtum pasivaikščioti su manimi iki kaimo? – paklausė ji.
Džena nustebo.
– Ko tau į tą kaimą?
– Nėrinių ir kaspinų. Manau, pavyks pagražinti mūsų sukneles, kad neatrodytų, jog kasvakar vilkime tas pačias. – Gal jos ir išlaikytinės, bet gali bent jau pasistengti taip neatrodyti.
– Kvailioji, kurgi tu eisi, – mostelėjo į langą Džena. – Tuoj lis.
Tesa žvilgtelėjo į apsiniaukusį dangų.
– Turėčiau grįžti iki lietaus.
– Ne, aš nerizikuosiu, – Džena vėl pamerkė teptuką į dažus.
– Na, ir gerai. Eisiu viena. – Į Jardnį – kaimelį, kuris kadaise buvo jai namai, Tesa visada nueidavo viena.
Jardnis vos už kelių mylių. Panašu, kad Lorena dažnai vaikščiodavo šiuo keliu, kol ištekėjo. Kodėl jai nenuėjus į Jardnį, užuot traukus į netoliese esantį kaimą? Užtruks vos truputį ilgiau. Jardnyje galės aplankyti Veltono tetulę. O jei Veltonas pas ją tebevieši, galės papasakoti jam, kad greitai atgaus kraitį.
– Galėtum pasiimti kambarinę ar ką kitą, – pasiūlė Džena. – Ar ne taip elgiasi turtingos globotinės?
Jei norėtų, kad kiti sužinotų, kur ji traukia, – galbūt. Be to, lordas Tinmoras ne jų globėjas. Po tėvo mirties joms nebuvo paskirtas globėjas. Nebuvo nei namų, nei turtų, kuriuos reikėtų saugoti. Tačiau dabar jos lordo Tinmoro globoje.
– Lordas Tinmoras nebus prieš, jeigu aš nueisiu iki kaimelio, juk visą gyvenimą vaikščiojau po laukus viena. – Tesa bent jau vylėsi, kad jis neprieštaraus. Jiedvi su Džena mažai jį ir tematė, tik per kelias vakarienes. Mergina pradarė duris. – Kad ir kaip būtų, aš eisiu. – Jei pasiseks, iki vakarienės ji dar spės pakeisti savo ir seserų sukneles, o taip pat pasirūpinti savo ateitimi.
Džena
