tas tavo šūkis, kurį nuolatos kartoji? – pašaipiai paklausė Garetas. – Būk gražus, būk puikus?
– Būk drąsus. Būk narsus.
Šie žodžiai grąžino jį bene penkiolika metų atgal, į prieplauką prie ežero, kur pirmą kartą išgirdo šiuos žodžius, pakeitusius jo gyvenimą.
Holė Nelson. Nikas svarstė, ar ji prisimena tą kartu praleistą vakarą, kai vėjas kedeno jos rudas garbanas, jos tokia šilta ranka drąsino jį svajoti, didelės žalios akys matė jį kiaurai, ne tik tokį, koks buvo tada, bet ir tokį, kokiu žadėjo tapti ateityje.
Ne, greičiausiai ji nieko neprisimena. Net ir jųdviejų bučinio, įstrigusio jam giliai atmintyje. Jis žinojo, kad ji buvo nepatyrusi ir tas bučinys turėjo būti nekalta padėka už jos padrąsinimą, bet, vos jų lūpoms susitikus, visas nekaltumas išgaravo kaip dūmas. Ji tiesiog ištirpo jo glėbyje, jausmingai pražiojo lūpas ir rankomis prisispaudė jam prie krūtinės, sukeldama neapsakomo malonumo bangą, bangą, kuri nusinešė Niką taip toli, kad šis nepastebėjo grėsmingai per pievą artėjančios Džesės Pagano, neva ieškančios savo pamesto fotoaparato.
Nors Nikas galvojo apie Holę dažniau, nei norėjo sau pripažinti, nesistengė jos ieškoti. Ji paskatino jį pradėti karjerą, tačiau tai buvo per menka priežastis bandyti ją susirasti. Jis įsivaizdavo Holę gyvenant gimtojo Stoktono priemiestyje, ištekėjusią už kokio kūno kultūros mokytojo ir auginančią būrelį vaikučių, juos kasdien bučiuojančią ir glėbesčiuojančią. Ką ji galvotų apie visą šį Brodvėjaus reikalą?
– Viskas gerai, bičiuli?
Gareto balsas grąžino Niką į dabartį. Jis baigė gerti burboną, nusišluostė lūpas ir linktelėjo.
– Taip.
– Tai susitiksi su prodiuseriais?
Velnias.
– Kur ir kada?
– Niujorke. – Garetas stabtelėjo atsigerti ir leido Nikui dar kartą pasiruošti išgirsti nemalonų atsakymą. – Rytoj, popiet.
– Negali būti. Aš ką tik išlipau iš prakeikto lėktuvo. Ar tai negali porą dienų palaukti?
– Ne. Aktorių atranka vyko praėjusią savaitę, tačiau jie nusprendė palaukti, kol baigsi filmuotis. Panašu, kad tu ten kažkam labai patinki.
– Jėzau Kristau.
– Būtent. Todėl užsakiau mums naktinį skrydį.
– Labai savimi pasitiki, tiesa?
– Tikiu, kad šis vaidmuo pakylės tave į naują lygmenį. Girdėjau, kad Spilbergas dairosi aktoriaus biografiniam filmui apie Džo Dimadžijų4. Mano manymu, tu puikiai tiktum pagrindiniam vaidmeniui ir šis spektaklis padės tau atsidurti Spilbergo akiratyje.
Po galais. Dėl progos padirbėti su Spilbergu Nikas buvo pasiruošęs paaukoti savo kairįjį kiaušinį. Be to, Džo – nacionalinis herojus.
Jis susikūprino ir ranka persibraukė plaukus. Buvo aišku, kad Garetas laimėjo ginčą, tačiau Nikas pabandė paskutinį kartą pasipriešinti:
– Mirštu iš bado, esu išvargęs ir turiu palįsti po dušu.
– Suprantama, – Garetas žengė durų link ir nuo pakabo nusikabino švarką. – Turime laiko užsukti pas tave namo, galėsi nusiprausti ir susikrauti lagaminą. Pavalgysi ir pamiegosi lėktuve.
– O tu?
Garetas iš už kabyklos išsitraukė lagaminą.
– Aš pasiruošęs.
– Pasipūtęs kalės vaikas, – nusiviepė Nikas.
– Toks mano darbas, – Garetas atvėrė kabineto duris ir žengė į koridorių.
Nikas pačiupo scenarijų ir patraukė jam įkandin. Panašu, kad ir šiąnakt lėktuve nemiegos, juk turėjo pasiruošti rytojaus perklausai: bent dukart perskaityti scenarijų, išanalizuoti kai kurias scenas, parengti personažo aprašymą… Lengva nebus, ypač dėl jo disleksijos.
– Tikiuosi, kad bus verta, – jis užsidėjo Oakley saulės akinius. – Kitaip man teks pasiieškoti naujo agento. Ir geriausio draugo.
ANTRAS SKYRIUS
Holė Rajan pasuko galvą stengdamasi veidrodyje įžvelgti juodų lininių kelnių aptemptą užpakalį ir susiraukė.
– Jos per siauros. Nesuprantu, kuo blogi mano pačios drabužiai?
– Šitie skudurai? – jos sesuo Noelė paspyrė ant žemės numestus rausvą susagstomą megztinį ir paprastas medvilnines kelnes. – Su jais atrodei kaip namų šeimininkė, o dabar panašu, kad turi liemenį. Ir užpakalį. Ir krūtinę! Jaučiuosi atradusi Atlantidą.
– Taip, dėl šitų, – Holė patampė gilią šilkinės palaidinės, taip pat pasiskolintos iš madų ekspertės, jaunesniosios dvidešimt šešerių metų sesers, iškirptę. – Ar ji ne per daug…
– Daili? Patraukli? Traukianti akį?
– Aš maniau, atvira. Nepadori. Kekšiška.
Noelė pridėjo ranką prie širdies ir susvyravo tarsi pašauta.
– Tu mane žudai, sese. Tai mano laimingoji Marc Jacobs palaidinė. Vilkėjau ja per savo pirmąjį Žizelės premjeros vakarą.
Holė nukrypavo prie lovos ir šlumštelėjo ant krašto. Visas šis gražinimasis ją išvargino: pirmiausia Noelė atkakliai bandė sugarbanoti tiesius it styga Holės plaukus, tada kokią valandą tepė makiažą, o dabar vertė seserį išsimatuoti visą spintą. Visa tai jai priminė mokyklos išleistuves, prieš kurias dvylikametė Noelė mėgino išmokyti Holę mergaitiškų dalykų, apie kuriuos ji tada nieko nenutuokė.
– Labai dėkoju už tavo pastangas, Noele, – Holė parvirto ant nugaros ir keliskart suspyruokliavo ant čiužinio. – Tik nesuprantu, kam to reikia.
– Visų pirma, – pradėjo Noelė, prisėdusi šalia ant lovos ir iškėlusi vieną pirštą, kuris reiškė, kad ji netrukus išpyškins visą sąrašą priežasčių, – po kelerių sunkaus gyvenimo metų tu nusipelnei šiek tiek pasilepinti. Įsivaizduok, kad tai tavo atlygis už tai, kad metei tą netikšą Klarką.
– Su tuo negaliu pasiginčyti, – Holė atsirėmė ant alkūnių. Jos sesuo žinojo tik dalį tiesos, visa nemaloni istorija buvo užfiksuota tik policijos ir kelių medikų raportuose.
– Visų antra, – Noelė atlenkė antrą pirštą, – dabar esi rimta dramaturgė, tad privalai atitinkamai atrodyti.
Holė pavartė akis.
– Nesu tokia sėkminga.
Noelė žaismingai pliaukštelėjo jai per galvą.
– Pabusk
Amerikiečių beisbolo žvaigždė, žaidęs Niujorko Yankees.
