jau gerai. Pakaks, viskas aišku. Nereikėjo taip smarkiai spirti. Netikusi mergšė.
Geibas išlindo iš už stoginės.
– Galvok, ką kalbi. Ir nemėgink bėgti. Kviečiu policiją, – jis išsitraukė mobilųjį telefoną ir ėmė rinkti numerį.
– Jokių farų. Prašau, – moteris ištiesė ranką, lyg norėdama jį sulaikyti, ir Geibas pastebėjo tatuiruotę ant jos peties. Aiškiai matomą, gerai pažįstamą miško fėją. – Fredis tik šiek tiek persistengė. Bet aš jį sutramdžiau. – Ji bakstelėjo vyrą batu ir šis vėl sudejavo. – Juk taip,
Fredi?
Geibui suspaudė paširdžius.
– Devine?
Moteris iš lėto atsisuko, išplėtė akis ir išsižiojo iš nuostabos.
– Velnias.
Kodėl būtent Geibui Nelsonui, kaip kokiam riteriui, teko skubėti Devinei į pagalbą?
Devinė Padila nustebusi pažvelgė į savo geriausios draugės brolį ir dar kartą nusikeikė.
– Ir man malonu tave matyti.
Moteris susikryžiavo rankas.
– Ką čia veiki?
– Einu namo. Kur ir tu turėtum būti, – jam kalbant nepasitenkinimas liejosi per kraštus ir jis nepritariamai nužvelgė jos dėvimus drabužius. Nėriniuota liemenėlė pernelyg veržė krūtinę, o trumpas sijonėlis vos dengė riestą užpakaliuką.
Ji juk barmenė, o ne kokia mokslininkė. Jei lankytojams nebarstytų sąmojų ir neleistų paganyti akių, kaip kitaip užsidirbtų arbatpinigių ir pragyventų pati, o dar šiek tiek atidėtų Viktoro paieškoms?
– Tai dirbi kokioje nors skylėje miesto centre?
– Tai ne skylė. Beje, taip. Kartais pavaduoju draugę Ženklų bare.
Ji niekada neatsisakydavo papildomai užsidirbti pinigų ir nesunkiai jų susižerdavo dirbdama Aukštutinio Istsaido viešbučio bare.
– Ei, kas nors? – pasigirdo balsas nuo šaligatvio. – Čia yra sužeistų.
– Kelkis, Fredi. Nieko tau nėra. Vos prie tavęs prisiliečiau.
– Pažįsti šį vyruką? – paklausė Geibas.
– Jis nuolat mane sekioja. Ketino palydėti iki metro, – Devinė nužvelgė jį įsisprendusi rankomis į šonus. Dar vienas iš daugybės nevykėlių per pastarąjį pusmetį. Lyg nešiotųsi skelbimą: Vyrų dėmesiui. Esi protiškai stabilus? Turi gerai apmokamą darbą? Esi gana patrauklus? Tada tu nepageidaujamas. – Iki metro, Fredi. O ne iki mauroto parko viaduko.
Fredis su vargu atsiklaupė.
– Kaltas ne aš. Tu nuolat darei man užuominas.
– Užuominas? – Devinė nusitaikė į jį ir brūkštelėjusi batu pažėrė žemių jam į akis. Fredis spėjo nusisukti. Jis paropojo atbulas kaip išgąsdintas krabas ir Devinė nesusilaikiusi pasišaipė: – Kaip tau ši užuomina, valkata?
Geibas uždėjo ranką jai ant peties.
– Išvaduosime tave nuo šios pareigos, Fredi. Aš parlydėsiu damą namo.
– Nė nemanyk, – Devinė nusimetė nuo peties jo ranką. Su šiuo moralės sergėtoju nepasiliks nė minutės ilgiau, nei reikia. Kad ir koks patrauklus jis būtų.
– Metro tik už dviejų kvartalų nuo čia. Puikiausiai galiu nueiti viena.
– Neabejoju. Bet džentelmenas turi įsitikinti, kad jo mergina saugiai pasiekė namus. – Geibas nusivilko švarką ir apgaubė juo Devinei pečius, paslėpdamas juos, o kartu ir menkai pridengtas krūtis nuo smalsių Fredžio akių. – Argi ne taip, Fredi?
– Nesu tavo mergina. – Devinė pažvelgė į vieną ir į kitą. – Nė vieno iš judviejų.
– Padaryk man malonę, – Geibas tvirtai laikė ranką jai ant juosmens. Virpuliai, kurių nė nebuvo pastebėjusi, liovėsi ir Devinė beveik leidosi paveikiama raminančio vyro prisilietimo.
Jo prisilietimo.
– Kaip sau nori, – Fredis atsistojo ant kojų ir pamažu ėmė trauktis tolyn. – Paklausyk manęs, žmogau, su ja nelengva.
Devinė žengė prie jo, bet Geibas tebelaikė ranką jai ant nugaros ir gal nuo jo prisilietimo ji ir vėl suvirpėjo. Ir kuo jau ypatingas tas Holės pasipūtėlis brolis, kad jaudina ją labiau nei ekstremalus sportas?
Ji spėjo, kad po dizainerio kurtais drabužiais slypi pribloškiantis kūnas – platūs pečiai ir nė kiek ne siauresnė krūtinė, plonas liemuo, siauri klubai ir ilgos stiprios kojos. O jo aistringos pilkos akys, gilios ir paslaptingos, niekada neišduoda jausmų. Juo labiau lūpos, putlios ir tvirtos, tinkamos ilgiems ir geismingiems bučiniams.
– Tokios progos neketinu praleisti, – Geibo ranka nuslydo prie jos alkūnės sukeldama jai šiurpulius.
– Dar pasigailėsi, – metė per petį Fredis ir dingo tamsoje.
– Mulkis, – Devinė stebėjo, kaip jis nueina, tada atsisuko į Geibą. – Ačiū už pagalbą…
– Tu šaunuolė. Tikrai. Taip ir reikia.
Devinė nusimetė jo švarką, įbruko jam jį į rankas ir pasuko metro link. Jai nespėjus toli nueiti, Geibas ją prisivijo.
– Puikios pastangos, bet taip lengvai manęs neatsikratysi. Bus kaip sakiau. Parlydėsiu tave namo.
Jo akys kažin ką spinduliavo. Pyktį? Nusivylimą? Devinė pajuto dilgčiojimą. Gal ne toks blogas sumanymas palydėti ją namo. Tada jis galėtų prispausti ją prie valgomojo sienos. Ar užgulti ant virtuvės stalviršio. Arba…
– Be to, sesuo manęs nepasigailės, jei sužinos, kad vidury nakties palikau tave Centriniame parke.
Taigi. Jo sesuo. Iš pareigos, o ne dėl polėkio. Ačiū, atvėsino kaip šaltas dušas.
– Gerai, – nepatenkinta sumurmėjo Devinė. – Bet važiuosime taksi. Tavo sąskaita.
– Su malonumu.
Paėmęs už parankės jis nusivedė ją į Penktąjį aveniu ir ten sustabdė taksi. Jai įsėdus, Geibas pasakė vairuotojui Devinės adresą, kurį gerai prisiminė, nes jo sesuo kadaise gyveno bute vienu aukštu žemiau.
– Kaip sekasi Holei? – taksi pajudėjus paklausė Devinė, norėdama išsklaidyti nejaukią tylą. – Nesikalbėjom gal mėnesį. Po to, kai juodu su Niku išvyko į Stambulą.
– Jai ten patinka, – Geibas atsilaisvino kaklaraištį ir atsisegė nepriekaištingai išlygintų baltų medvilninių marškinių viršutines
