svarbiausių Niujorko renginių.
– Aš kasmet joje dalyvauju. Prisidėkite ir jūs, ir jei įrodysite, kad jaučiatės gerai tarp daugybės žmonių, aš dar pasvarstysiu.
– Jaučiuosi gerai?
– Pasižmonėsite. Pabendrausite. Įrodysite, kad galite įtikinti juos už jus balsuoti.
– Dalyvausiu.
Geibas pakilo, kartu ir Holkomas, jis ištiesė Geibui ranką.
– Sėkmės.
– Ačiū. – Sėkmės jam prireiks. Liko mažiau nei mėnuo įprasti gerai jaustis plūstančioje į šventę minioje. Ir nė menkiausios užuominos, kaip tai padaryti.
– Kažkodėl neatsako, – Devinė paspaudė mobiliojo telefono ryšio nutraukimo mygtuką.
Jos bosas ir mokytojas Leo Zambranas pakėlė akis nuo tatuiruojamo trigalvio raumens ir nusišaipė.
– Kalbi juk į žinučių gaviklį, ar ne?
– Tas padugnė privatus detektyvas išjungė savo telefoną.
Devinė sukiojosi savo darbo vietoje Vašingtono Aukštumose įsikūrusiame Įamžintų aukštumų tatuiruočių salone, kuriame ji dirbo nuo aštuoniolikos metų, po to kai Leo užtiko ją nakvojančią sandėliuke. Užuot išspyręs lauk, jis pasiūlė jai dirbti mokine ir taikstėsi su ja net ir tokią dieną kaip ši. Gerai, kad jos klientas vėluoja. Kai tokia nuotaika, galėtų netyčia įbesti jam adata.
– Čia tas, į kurį Menis patarė tau kreiptis, – popierine servetėle Leo nušluostė kraujo lašą nuo kliento rankos ir atidžiai apžiūrėjo savo darbą. Ant rusvos Hektoro odos ėmė ryškėti tamsus fenikso, kylančio iš Bokštų dvynių griuvėsių, kontūras. – Jo pusseserės draugės sesers draugas ar kažkas panašaus?
– Aha. Tas mulkis mane apmovė. Paėmė tūkstantį dolerių avanso, pasakė, kad seka karštais pėdsakais, ir dingo iš akiračio, – norėdama nusiraminti Devinė žingsniavo tarp savo ir Leo darbo vietų, saugodamasi, kad neapverstų autoklavo ir neišdrabstytų sterilių instrumentų.
– Ar Menis negali susekti, kur jis yra?
Jų pasiuntinukas žino viską apie visus Aukštumose. Devinė papurtė galvą.
– Jis bandė. Sako, kad tas vyrukas maždaug prieš tris dienas metė savo merginą ir spruko lėktuvu į Majamį. Gal tai jo pirma stotelė pakeliui į San Chuaną. Kaip aš dabar surasiu Viktorą? Mano paieškos atsidūrė aklavietėje. Ir neturiu pinigų pasamdyti ką nors kitą. Po velnių, reikėjo ištisų mėnesių tam tūkstančiui sukaupti.
Devinė sugniaužė kumščius. Jai kėlė nerimą ne vien pinigai, nors tūkstančio dolerių praradimas – didžiulė nesėkmė. Pirmą kartą per daugelį metų ji pajuto viltį surasti brolį, bet toji viltis buvo iš jos atimta, ji liko be pinigų, prislėgta ir įširdusi ant vagies.
Be to, prieš keletą savaičių dienraštyje The New York Times teko skaityti straipsnį apie Bronkse veikusius suaugusiųjų, turinčių proto negalią, globos namus; tie globos namai buvo uždaryti, kai vietiniai žinių reporteriai paviešino, kad tų namų gyventojai buvo užgauliojami, stumdomi, spardomi, marinami badu ar net apspjaudomi. O jei Viktoras pateko į tokius namus?
– Prisiekiu, jei tas šiukšlė kada nors čia pasirodys, aš…
– Spirsi jam į kiaušus? – nusišaipė Leo ir grįžo prie darbo. – Kaip tam bjaurybei Fredžiui?
– Dar blogiau. Nurausiu ir sukišiu juos tam melagiui į gerklę.
– Galėčiau tau paskolinti…
– Ne, – Devinė liovėsi vaikščioti ir pervėrė Leo žvilgsniu. – Neimsiu tavo pinigų. Argi mažai dar man pagelbėjai?
– Dabar tu mane gelbsti. Esi gera. Per daug gera. Vis laukiu, kad mesi mane ir įsidarbinsi viename iš tų prašmatnių salonų netoli savo buto miesto centre.
Devinė gūžtelėjo pečiais.
– Ką galiu pasakyti? Na, man patinka senstelėję kvaišos, kurie mano esą didvyriai.
– O aš turiu silpnybę šmaikštuolėms mergiotėms, kurios daro taip, kaip joms šauna į galvą. – Leo padėjo adatą, popieriniu rankšluosčiu nušluostė tatuiruotę ir uždėjo tvarstį. – Šiandien pakaks, Hektorai. Tušuosime kitą savaitę. Tuo pačiu laiku.
– Ačiū, brolau, – Hektoras numetė keletą banknotų ant stalviršio. – Pasimatysime po savaitės.
Leo nusiplėšė pirštines, įmetė jas į konteinerį skirtą medicininėms atliekoms ir nuėjo prie Keurig kavos aparato kitoje kambario pusėje. Jis kilstelėjo firminį puodelį.
– Gal nori?
– Ačiū, ne. – Devinė žvilgtelėjo į virš kriauklės kabantį laikrodį. Dvidešimt penkios po trijų. Jos klientas vėluoja beveik pusvalandį. Gal išsigando. – Ir taip įsiaudrinusi.
Leo gūžtelėjo pečiais ir ėmė virtis kavą.
– Taigi neimsi mano pinigų. O ką darysi toliau? Kreipsiesi į policiją?
Devinė vos nesusijuokė.
– O kam? To šunkaros jau ir pėdos ataušo, o farai nesivaikys jo dėl varganų tūkstančio dolerių.
– O kaip Holės brolis? – Aparatas baigė gurguliuoti, Leo paėmė puodelį ir iš lėto nugėrė didelį gurkšnį tamsios skrudintos kavos. – Argi jis nedirba apygardos prokuratūroje?
– Geibas? – Devinė nusisuko nuo Leo, radusi priežastį paslėpti nuraudusį veidą, atituštino autoklavą ir sumetė įrankius sterilizuoti. – O ką jis?
– Netikėtai atsiradęs parke jis padėjo tau išsisukti iš apverktinos padėties. Gal padėtų ir dar kartą.
Netikėtai atsiradęs. Švelniai sakant. Leo ji papasakojo tik tiek, kad Geibas užtiko ją Centriniame parke ir parvežė namo. Nebūtų sakiusi ir to, jei Leo nebūtų paklausęs apie mėlynes ant žasto, likusias nuo to bjaurybės Fredžio pirštų.
– Mano padėtis nebuvo apverktina ir jam nereikėjo kištis. – Ji išsileido išdrikusį kuodelį, vėl susikėlė plaukus aukštyn ir sutvirtino juos gumele, kurią laikė dantyse. – Aš pasirūpinau savimi. Ir Fredžiu. O Ponas Tobulasis nesusiprato, kad nereikia kišti savo trigrašio.
– Na, jei nori atgauti pinigus, tau vertėtų kreiptis į Poną Teisųjį. Jis gal net Viktorą surastų.
Belaikanti ranką ant slėgio mygtuko Devinė susimąstė. Pinigų nebeatgaus. Bet jai nė į galvą neatėjo, kad Geibas galėtų padėti surasti brolį.
– Kokiu būdu?
Leo kilstelėjo petį ir atsigėrė kavos.
– Jis dirba Specialiųjų
