Pagaliau suprato, kodėl Karos neigiamas atsakymas jį veikiau pribloškė, nei pažemino. Buvo kvailys, kad jai pasipiršo. Kad rinkosi gyvenimo draugę pagal bendrus pomėgius ir politinius įsitikinimus. Kad manė, jog aistra rasis vėliau ir kils į viršų pamažu, kaip karuselės vagonėlis į pirmąjį kalnelį.
To nebūtų nutikę. Būtų nesąžininga taip elgtis su Kara. Ir su savimi.
Liftas skambtelėjo ir durys atsidarė, Geibas žengė į Manhatano apygardos prokuroro Tadijo Holkomo šventovę. Draugams jis – Tedis. Pavaldiniams – ponas Holkomas.
– Geibai, – Dorisė, pono Holkomo sekretorė nuo neatmenamų laikų, pakvietė jį pirštu. – Jis jau laukia.
Ji palydėjo jį į kabinetą, tris kartus didesnį nei jo paties. Apygardos prokuroras sėdėjo ne prie pilkšvo rašomojo stalo kaip Geibas, o prie masyvaus ąžuolinio. Ant lentynų prie sienų rikiavosi ryškiai mėlyni teisynai ir stori teisės mokslo veikalai, o tarp jų buvo sumaniai išdėlioti garbės raštai, laimėti trofėjai ir keletas šeimos nuotraukų.
– Norėjote mane matyti? – Geibas atsisėdo priešais stalą į vieną iš dviejų odinių krėslų.
Holkomas užvertė skaitomą bylą.
– Puikiai padirbėjai su Patersono byla. Įtikinai teisėją Morisoną leisti kaltinamajam padaryti pareiškimą.
– Ačiū, – Geibas atsilošė minkštame krėsle. Lyg būtų kitas pasirinkimas.
– Gal jau žinoma, kada bus paskelbtas nuosprendis?
– Paskirtas kitą ketvirtadienį.
– Gerai. Prašau pateikti visą informaciją.
Holkomas krenkštelėjo. Geibas įsitempė. Dabar paaiškės dėl ko buvo kviestas. Iš kitapus stalo Holkomas pastūmė jam bylą.
– Praeitą vakarą Parko gatvėje policija sulaikė įtariamąjį nužudymu.
Geibas linktelėjo. Apie tai buvo nuolat pranešama rytinėse naujienų laidose. Darbininkas buvo apkaltintas išprievartavęs ir nužudęs aštuoniasdešimt penkerių metų moterį ir kartu su ja gyvenančią slaugytoją. Liudytojas matė, kaip darbininkas išėjo iš to buto, o netrukus ten buvo rasti kūnai.
– Rytoj jam bus pareikšti kaltinimai. Bylos imsis Kentfildas.
Holkomas papurtė galvą.
– Noriu, kad pats imtumėtės šios bylos. Ji trauks visuomenės dėmesį kaip magnetas.
Geibas susikryžiavo ant krūtinės rankas ir suraukė kaktą. Džekas gal ir žioplokas, tačiau jis gali kuo puikiausiai bendrauti su žiniasklaida ir su kuo tik nori. Bet, matyt, už to slypi kas nors, ko bosas neatskleidžia.
– Ar yra kas nors, ko man nesakote?
– Ne, – Holkomas gūžtelėjo pečiais, bet nekalta veido išraiška dar labiau įtikino Geibą, kad prokuroras kažką slepia. – Esate mano geriausias kaltintojas. Jūs imsitės šios bylos. Kalba baigta.
Geibas paėmė bylą ir atsistojo. Jis žinojo, kada galima bandyti laimę, o kada reikia pasitraukti.
– Supratau.
– Aš dar nebaigiau, – Holkomas pamojo Geibui sėstis, šis taip ir padarė. – Turime aptarti dar vieną reikalą.
– Ar kilo kokių keblumų? – paklausė Geibas dar labiau suraukdamas kaktą.
– Kaip suprantu, man kitais metais pasitraukus, ketinsite siekti apygardos prokuroro posto.
– Taip, pone. – Siekti aukšto valstybės tarnautojo posto buvo dar vienas Geibo profesinės karjeros etapas. Pirmiausia taptų apygardos prokuroru, tada pasidarbuotų įstatymų leidybos srityje, o laikui bėgant gal patektų į Kongresą. Jis manė, kad su šiais siekiais teks dar kelerius metus palūkėti. Tačiau Holkomas pareiškė, jog trečios kadencijos nesieks, ir Geibui teko skubiau imtis numatytų veiksmų.
– Manau, kad jums reikės mano pritarimo.
– Labai tikėčiausi.
Holkomas ką tik pripažino, kad Geibas geriausias kaltintojas. O tai turbūt šį tą reiškia.
– Jūs puikus teisininkas, Geibai. Jauniausias Specialiųjų nusikaltimų tyrimų biuro vadovas. – Holkomas atsirėmė į atlošą ir Geibui iš jaudulio ėmė smarkiau plakti širdis. Taip ir bus. Holkomas jį užtars. Jo remiamas, jis taps pirmu kandidatu į apygardos prokuroro postą.
– Deja, aš negaliu duoti pritarimo.
Pala, kodėl?
Jis jau buvo bedėkojantis, žodžiai įstrigo gerklėje ir Geibas vos susilaikė nesukosėjęs.
– Nesuprantu.
– Būdamas apygardos prokuroru ne vien nagrinėsite bylas, – Holkomas užsikėlė koją ant kojos. – Būsite padalinio veidas. Atstovausite žmonėms.
– Manote, kad tam esu nepasiruošęs?
Holkomas pasukiojo žiedą su antspaudu, kurį visada mūvėjo ant dešinės rankos mažojo piršto.
– Nemanau, kad Manhatano gyventojai pasirengę jus priimti.
– Ką norite tuo pasakyti? – Geibas pasitrynė sprandą. Jau nuo ketvirtos klasės buvo teisybės gynėjas, net įsiprašė budėti koridoriuje, kur mokytojams nematant pasitaikydavo patyčių. Kai puikios ateities perspektyvos ėmė slysti iš rankų, jis pasijuto lyg perlietas šaltu vandeniu. Išmušė šaltas prakaitas. Apėmė bloga nuojauta.
– Paaiškinsiu jums taip, – Holkomas atrėmė smakrą į sunertus pirštus. – Ar prisimenate Šeimų teisinės paramos centro atidarymo iškilmes?
Geibas sudrebėjo.
Kaip galėtų tai pamiršti?
Per tas iškilmes Geibas pirmą ir vienintelį kartą buvo paprašytas pavaduoti Holkomą. Ir viskas, nuo pradžių iki galo, baisiausiai nesisekė. Nepadėjo nė įgūdžiai įgyti teismo salėje. Suklydo sakydamas vicemero pavardę, netyčia įžeidė gubernatoriaus žmoną, kirpdamas tą nelemtą kaspiną išmetė didžiausias žirkles. Tai dar ne viskas. Prasčiausiai ėjosi per iškilmingą svečių priėmimą, kai jis turėjo bendrauti su svečiais. Šnekučiuotis. Būti žavus.
Jis stengėsi. Tačiau pokalbiai išeidavo nevykę. O jis pats buvo ne žavesnis už skelbimų stulpą. Galiausiai jis išėjo anksčiau laiko, pareiškęs, kad turi ruoštis kitos dienos bylos nagrinėjimui.
Galėjo stovėti priešais Aukščiausiojo teismo teisėjus juodomis tunikomis. Priešais prisiekusiuosius. Bet kai tekdavo kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis…
Būdavo visiška katastrofa.
– Likite ten, kur jaučiatės saugus, – pareiškęs savo nuomonę Holkomas pasisuko su kėde pasiimti kažko nuo spintelės. – Bendravimas su žmonėmis tikrai nėra stiprioji jūsų
