arba Džese. Atsiliepiu į abu vardus.
Meisas pasijuto tarsi gavęs nokautą, o juk jis ką tik susipažino su šia moterimi. Džesika Meril buvo tarsi akinantis saulės spindulys. Visas kambarys švytėjo nuo jos šilumos, gerumo ir didžiulio pasitikėjimo savimi. Pirmą kartą per dvejus metus jis pajuto, kaip prabunda jo širdis.
ANTRAS SKYRIUS
– Ačiū, pone Treihernai, – tarė Džesė ir prisėdo į krėslą šalia agento Filipso.
– Vadink mane Morganu. Gal esi alkana? Ištroškusi? Dženė gali tau iš valgyklos atnešti, ko pageidausi.
Papurčiusi galvą, ji nusišypsojo ir tarė:
– Sere, ne, ačiū. Dženė jau siūlė, bet, kaip jau jai sakiau, prisikimšau daug maisto skrydžio metu iš Peru. Man patinka geras maistas, o oro linijos jo tiekė pakankamai. Po poros valandų turbūt vėl būsiu alkana.
Ji patapšnojo per pilvą ir nusijuokė.
Džesė kažką pajuto ir pasisuko į CŽA agentą. Žaliose mįslingose jo akyse ji įžiūrėjo nepritarimą. Jai? Po galais, juk jis jos net nepažįsta.
– Gal bent jau nori paragauti geros peruietiškos kavos? – pasiūlė Hiustonas, ir Džesės mintys vėl grįžo prie susitikimo. Hiustonas ištiesė jai aplanką su misijos aprašu.
– O, šito tikrai neatsisakysiu! Ačiū. – Nuo jos atsakymo vyro, kuris Peru užsitarnavo Jaguaro Dievo vardą, veide nušvito šypsena. – Jei jau kalbame atvirai, Maikai, jaučiuosi lyg sėdėdama prieš dvi legendas. Morganai, tu toks pat įžymus kaip prezidentai, išskaptuoti ant Rašmoro kalno.
– Tikiuosi, neatrodau toks senas?
Džesė nusijuokė iš tokio smagaus pokšto.
– Tikrai ne!
Morganas Treihernas buvo šaunus vyras, jo humoro jausmas – puikus. Tačiau iš patirties Džesė žinojo, kad daugumai karių humoras padėdavo ištverti kasdienės akistatos su mirtimi įtampą.
– Ką gi, – Maikas sumurmėjo, atsistojęs šalia Morgano krėslo. – Pagal karinius standartus mes visi esame seniai, tačiau norėtųsi tikėti, kad šita patirtis mums suteikė išminties.
– Tai jau tikrai, – tarė Džesė. Ir vėl ji kažką pajuto. Kas gi tai? Pasisukusi ji pažvelgė į agentą. Akis jis buvo nudelbęs žemyn. Didelius kampuotus delnus laikė prispaudęs prie raudono aplanko ant kelių. Kas su juo negerai? Nusisukusi Džesė išgirdo atsiveriant duris.
Dženė Rait šypsodamasi įžengė į kabinetą, ant padėklo nešdama garuojančius puodelius kavos, ąsotėlį grietinėlės ir cukrinę. Padėklą ji padėjo ant nedidelio kavos stalelio šalia odinės sofos.
– Kaip šaunu, – tarė Džesė. – Net iš čia galiu užuosti, kad tai peruietiška kava!
Hiustonas padėjo Dženei patiekti kavą. Kikendamas tarė:
– Žinau, kur rasti daugiau. Turiu savų ryšių geriems daiktams gauti. – Nuėjęs iki Džesės, ištiesė jai kavos puodelį. – Nėra nieko geriau pasaulyje nei kava iš Pietų Amerikos.
– Net nesiginčysiu, – tarė ji, paėmusi puodelį stiprios juodos kavos. Įkvėpusi kvapių garų, ji užsimerkė ir sumurmėjo: – Ach, rojus žemėje…
Suėmusi trapų porcelianinį puodelį lieknomis rankomis Džesė priminė Meisui ilgą, grakštų skrendantį paukštį. Ji buvo ne aukštesnė nei 1,67 metro, liekna ir kuo puikiausios formos. Išryškėjo nedidelės krūtys ir ilgas liemuo. Po seksualiais džinsais, kurie aptempė ilgas kojas, matėsi moteriški klubai.
– Pone Filipsai? – nusišypsojo jam Dženė Rait. – Ar norėtumėte paragauti geriausios kavos pasaulyje?
– Taip… Ačiū…
Jis paėmė ištiestą puodelį.
– Grietinėlės? Cukraus?
– Ne, ačiū…
– Vienas balas tavo naudai.
Išgirdęs duslų Džesės balsą, Meisas atsisuko. Jos akys linksmai žibėjo.
– Atsiprašau?
Dieve brangus! Tas tipas nepakenčiamai mandagus. Akimirką, pasinaudojusi savo intuicija, ji bandė jį suprasti. Pirmasis jausmas, kurį ji pajuto, – didžiulis liūdesys, jį gaubiantis tarsi sunkus apsiaustas. Šis atradimas Džesę taip sutrikdė, kad ji iškart išjungė savo skvarbųjį pojūčių radarą. Taip, didelėse atsargiose Meiso Filipso akyse ji įžiūrėjo liūdesį. Sielvartą, tokį gilų, kad Džesė akimirką pasijuto tarsi jame skęstanti.
– Gerti juodą kavą. Tai gerai. Man patinka vyrai, kurie gali gerti karštą stiprią kavą.
Ji kilstelėjo savo puodelį tarsi sakydama tostą įsitikinusi, kad savo pokštais praskaidrins nuotaiką.
Meiso viduje nuskambėjo pavojaus signalas. Jau taip ilgai jo širdis jautėsi sukaustyta. Tačiau kai Laukinukė nusišypsojo, parodydama lygius baltus dantis. Kai tos užsispyrusios lūpos šiek tiek prasivėrė, jis pajuto… viltį? Ne. Neįmanoma. Jokios vilties jam nebėra. Kad ir ką jis turėjo, tai dingo prieš daugybę metų. Vis dėlto jo širdis net atsiduso, kai tas šviesos spindulėlis vos sekundei persmeigė jo vidinę tamsą ir nelauktai jį palietė. Šiltai.
– Ką gi, formalumus atidėkim į šalį, – tarė Morganas, atkreipdamas grupelės dėmesį. – Paprašysiu, kad šįvakar savo kambariuose peržiūrėtumėt misijos aprašymą. Apgyvendinsime jus Mėlynajame komplekso skyriuje, tame pačiame koridoriuje vienas priešais kitą. Dženė po kelių minučių nuves į jūsų kambarius.
Laikydama puodelį vienoje rankoje, Džesė atvertė aplanką.
– Džese, – tarė Hiustonas, atsirėmęs į Morgano stalą ir atsisukęs į ją. – Šiai misijai tave pasirinkome dėl Kajos Alseon vizijos. Juk žinai, apie ką kalbu?
– Taip, sere. Buvau sutikusi Kają Peru. Žinau, kas vyksta.
– Gerai. – Maikas mostelėjo į agentą Filipsą. – Jei nesunku, gal galėsi papasakoti šįvakar ir Meisui? Jei ne, nieko tokio.
Gūžtelėjusi pečiais Džesė tarė:
– Dabar aš per daug pervargusi, kad užmigčiau, todėl tikrai galiu tam skirti kokią valandą. Jokių problemų.
– Ryžtinga moteris, – patenkintas sumurmėjo Morganas. – Štai tokį užsispyrimą mes čia ir mėgstame. Komandinis darbas.
– O, man patinka komandinis darbas, – nusijuokė Džesė. Ji dar kartą žvilgtelėjo į savo paniurusį, santūrų porininką ir suabejojo, ar jis apskritai kada nors šypsosi. – Važiuodama čia taksi Filipsburge mačiau mielą kinų restoranėlį. Gal padarome taip – aš pavaišinsiu tave dimsamais, ir mes pasišnekėsime?
– Vaišinu
