style="font-size:15px;"> – Nuostabu, – sumurmėjo Meisas, tiesdamas ranką prie mongoliškos jautienos. Šįkart Džesė nenustūmė jo lazdelių.
Gurkšnodama žaliąją arbatą, Laukinukė nusišypsojo.
– Aš nuostabi. Mano kolegės tokios pat nuostabios. Mes viena nuostabi grupė, jei jau kalbame atvirai. Gal pasaulis apie mus ir nežino, bet esame tikros, kad pasauliui darome daug gero.
– Esi ganėtinai pasipūtusi.
– Mane yra išvadinę ir blogesniais žodžiais, – suprunkštė Džesė. Dar gurkštelėjusi arbatos, ji stebėjo, kaip Meisas lazdelėmis atsargiai suima vištieną. – Svarstau, ar per visą gyvenimą tau yra tekę pasielgti spontaniškai, Filipsai?
Susierzinęs jis tarė:
– Gali vadinti mane Meisu. Ir atsakymas yra taip.
– Taigi, tu elgeisi spontaniškai.
– Kartą.
– Ką gi, įdomu.
– Nesigilink.
Kikendama Džesė lazdelėmis sugriebė dar vieną krevetę tešloje, pamirkė į vasabių padažą ir pakėlė gardų gabalėlį prie burnos. Atsidususi iš pasitenkinimo, ji tarė:
– Turbūt nepavyks.
Surimtėjęs Meisas pasakė:
– Taip ir nepapasakojai apie Kajos viziją. Kaip ji susijusi su tavimi?
– Su mumis, – pataisė Džesė.
Ji padėjo lazdeles į šalį ir sunėrė rankas ant stalo, priešais save. Ar pasitaiko akimirkų, kai Meisas nebūna rimtas? Susikaupusi ji tarė:
– Iš laivyno grįžusi Kaja leidosi į vizijos paieškas.
– Vizijos paieškas?
Džesė mostelėjo rankomis.
– Ak, vis pamirštu, kad amerikiečiai nežino, ką tai reiškia. Kai žmogui prireikia patarimo, kokiu keliu gyvenime jam pasukti, atliekame apeigas, kurios vadinamos vizijos paieškomis. Atlikęs apsivalymą pirtyje, žmogus keturioms dienoms iškeliauja į atokią vietą, pavyzdžiui, kalnus, pasiėmęs tik antklodę ir šventąją pypkę. Neturi jokio vandens. Jokio maisto. Viskas, ką darai, tik meldiesi, kad aplankytų vizija. Jei Didžioji Dvasia mato, kad esi nuoširdus, būsi apdovanotas. Taip ir nutiko Kajai. Ji norėjo rasti naują gyvenimo kryptį. Tik… – Džesė šyptelėjo, – tokios vizijos ji nesitikėjo. Didžioji Dvasia parodė vietas, kur guli trys krištoliniai totemai, pavogti iš rytų čerokių genties. Visi jie kelių tūkstančių metų amžiaus ir turi neįtikėtinų galių. Kaja nežinojo, kad jie pavogti iš žiniuonio trobelės. Todėl, papasakojus apie viziją močiutei, čerokių žiniuonei, prasivėrė pragaras. Vizijoje Kajai buvo liepta rasti pirmąjį totemą, Spalvų klano kaukę. Gavus finansavimą iš Medūzos, kurią valdo Persėjo kompanija, prasidėjo operacija, kurioje dalyvavo Maikas Hiustonas, Kaja ir dar vienas rytų čerokis Džeikas Vienišius Karteris. Jie iškeliavo į Australiją ieškoti to totemo.
– Ar rado?
Linktelėjusi Džesė prabilo:
– Taip, jie grąžino jį genčiai. Kajos vizijoje buvo nurodytos dar dvi moterys, kurios turi rasti likusius du totemus. Mano draugė Gyvatė Peru ką tik rado antrąjį – krištolinę žvaigždę. – Džesė pirštais perbraukė raudoną sruogą plaukuose. – Kaja manęs nepažinojo, bet pamačiusi Gyvatę ir mano plaukus suprato, kad aš trečioji moteris iš jos vizijos, privalanti surasti Vilko klano totemą.
Meisas papurtė galvą:
– Tai neįtikėtina istorija.
– Esu tikra, jūs, agentai, išvadintumėte mus kvaišomis ir pasiųstumėte į beprotnamį, jei jums papasakotume.
– Mes tvarkomės su aiškesniais dalykais.
– Jūsų pasaulyje nėra nieko racionalaus, – tarė Džesė. – Jūs tik taip manote. Mano motina yra šajenų žiniuonė. Buvau išmokyta mūsų tradicijų. Aš tikrai žinau, kad aplink tvyro daugiau magijos ir paslapčių, nei jūs, racionalieji, galite suprasti. Mačiau savo pačios akimis ir netgi patyriau.
– Suprantu, kad būtent dėl to majoras Hiustonas ir įkūrė Medūzą. Jis sakė, kad Persėjui buvo reikalingas skyrius, kuris galėtų tvarkyti kai ką daugiau nei tik racionalius reikalus.
– Tiesa. Majoras Hiustonas – ne tik Pietų Amerikos indėnas, bet ir apmokytas šamanas. Jis žino, kad metafizika – esminė mūsų gyvenimo dalis. Džiaugiuosi, kad jam pavyko įkurti Medūzą.
– Tik sakau, kad nujaučiu, jog iš tokios vizijos mano kolegos mirtų iš juoko.
– Vis dėlto Kajos vizijoje buvo tiksliai nurodyta, kur yra du iš trijų krištolo dirbinių.
– Taigi, kur yra trečiasis?
– Saloje šalia Kinijos.
– Tai turbūt Honkongas. Arba Makao.
– Kaja mano, kad tai Honkongas. Be to, Robertas Marstonas, blogio genijus, sugalvojęs visas tas vagystes, Honkonge turi kelių milijardų vertės vilą. Jis – žinomas kolekcininkas, renkantis indėnų artefaktus ir nejaučiantis sąžinės graužaties vogdamas ar žudydamas, kai prireikia ką nors gauti.
– Tai bent… – pradėjo Meisas ir pamatė nusivylusį jos veidą. – Neužsiimu pasakaitėmis.
– Tau ir nereikės. Šituo užsiimsiu aš.
– Tikrai smalsu, ką rytoj popiet mums pasakys aptarime.
Trindama rankas Džesė džiaugsmingai sušnibždėjo:
– Man irgi, drauguži! Lažinuosi, kad jo pabaigoje tau žandikaulis atvips!
TREČIAS SKYRIUS
– Ši misija bus visai kitokia, nei jūs įpratę, – Maikas Hiustonas ėmė pasakoti Meisui ir Džesei. Buvo antra valanda popiet. Jis buvo patenkintas, kad jiedu pasitarime pasirodė sekundžių tikslumu.
Dženė Rait ėmė dalyti informacinius aprašus.
– Dženė paruošė likusią informaciją. Vakar jums davėme pagrindinę misijos apžvalgą. Ačiū, Džene.
Ji nusišypsojo.
– Nėra už ką. Gal dar ko nors reikia, Maikai?
Jis taip pat atsakė jai šypsena.
– Manau, viską turime, Džene. Ačiū.
Linktelėjusi ji apsisuko ir išėjo laukan, už savęs tyliai uždarydama duris.
– Atverskite aplankus, – tarė Maikas, kai jie liko vieni.
Nudelbusi
